Ar lietuviai Mažojoje Lietuvoje yra aborigenai ar ateiviai?

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

XIV a. Pilsote ir visame Pietų Kurše gyventojų beveik nebuvo - nei kuršių, nei vokiečių.

XV a. pradžioje Klaipėdos komtūrijos teritorija dar buvo visai neapgyvendinta, tuo tarpu kaimyninėje, irgi su Žemaitija besiribojusioje Ragainės komtūrijoje kaimiškasis apgyvendinimas jau buvo prasidėjęs.

Gyventojų skaičius Klaipėdos komtūrijoje ir visame šiaurrytiniame Ordino valstybės areale ėmė sparčiai augti nuo XV a. pabaigos.

Šios apgyvendinimo bangos priežasčių aptarimas neišvengiamai verčia paliesti ir gyventojų etninės kilmės problemą.

Nelaimei, vokiečių ir lietuvių istoriografijoje šis klausimas buvo pradėtas gvildenti tarpukariu, ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos bei krašto vokiečių ir Vokietijos negatyvios reakcijos į jo „lituanizaciją“ kontekste neišvengiamai buvo smarkiai politizuotas ir gerokai nukrypo nuo normalios mokslinės diskusijos parametrų.

Reikia pritarti Arthuro Hermanno nuomonei, kad toną tam davė vokiečių tyrinėtojai Gertruda Mortensen ir Paulius Karge, savo mokslines išvadas susieję su politinės darbotvarkės reikalavimais.

Formaliai tuo laikotarpiu įsiplieskusios diskusijos esmę galima suvesti į vieną klausimą: ar XVI a. visą šiaurrytinę Ordino valstybės ir Prūsijos kunigaikštystės teritorijos dalį apgyvendinę lietuvių kilmės naujakuriai buvo vietiniai ar atėjūnai?

Pirmuoju atveju darome išvadą, kad vokiečių riterių ekspansija atkirto nuo Lietuvos gabalą jos teritorijos.

Antruoju - kad Ordino veržimasis į Lietuvą buvo sustabdytas tiksliai senųjų prūsų ir lietuvių (žemaičių) apgyvendintų žemių pasienyje, riboje.

Pirmuoju atveju vyko natūrali vidinė kolonizacija, antruoju dėl Ordino kovų su prūsų gentimis ir ilgamečio karo su Lietuva ištuštėjusią didžiulę teritoriją (dykrą) kolonizavo nuo XV a. vidurio ar pabaigos masiškai keltis į Prūsiją pradėję lietuviai ir žemaičiai.

P. Karge ir G. Mortensen problemą išsprendė aiškai ir nedviprasmiškai: lietuviai - atėjūnai, kolonizavę anksčiau jiems niekuomet nepriklausiusias prūsų genčių skalvių ir nadruvių žemes, o Mažoji arba Prūsų Lietuva yra XVI amžiuje atsiradęs šios lietuvių kolonizuotos teritorijos pavadinimas.

Į politizuotą diskusiją tuomet įsijungę lietuvių istorikai, suprantama, Mažąją Lietuvą laikė nuo seno, dar iki Ordino atėjimo lietuvių apgyvendinta teritorija.

Kadangi gilesnė šios problemos analizė nėra esminis mūsų tyrimo objekto aspektas, pažymėsime, kad dar tarpukariu reikalo esmę tiksliai įvertino Konstantinas Jablonskis, kurio teiginius būtų galima įvertinti kaip sveiką šia tema specialiai nesidomėjusio profesionalo požiūrį.

K. Jablonskis šią problemą - ar lietuviai Mažojoje Lietuvoje yra aborigenai ar ateiviai - įvardijo ne kaip istorijos mokslo, bet tik politikos klausimą.

Klaipėdos pilies maketas. M. Brazausko nuotr.

Jo nuomone, XV a. pabaigoje - XVI a. įvykęs Mažosios Lietuvos apgyvendinimas buvo natūralios vidinės kolonizacijos procesas.

Žemaičius ar lietuvius vadinti „kolonistais“ šiuo požiūriu būtų netgi juokinga, nes kolonistais tikrąja šio žodžio prasme šiame regione buvo vokiečiai.

Taipogi reikia pritarti lietuvių lingvistų ir archeologų nuomonei, kad Nadruva ir Skalva nuo seno buvo lietuvių ir prūsų mišriai apgyvendintas kraštas, kuriame buvo kalbama labai supanašėjusiomis tarmėmis, ir kad jau XII-XIII a. pietinėse kuršių srityse Keklyje ir Lamatoje vyko lietuvių (žemaičių) infiltracija, prieš Ordino atėjimą ten jau gyventa mišriai.

Lietuvių istoriografijoje iš esmės jau yra įsigalėjusi nuomonė apie lietuvišką kolonizaciją Rytų Prūsijoje, pagrindine šio proceso priežastimi laikant valstiečių būklės Žemaitijoje ir Lietuvoje pablogėjimą.

Praktiškai tai yra sekimas vokiečių istorikais: jų išvadas apibendrinęs G. Willoweitas teigė apie Ordino siekimą po tragiškas pasekmes jam turėjusio Trylikos metų karo praradimus kompensuoti kolonizuojant dykrą ateiviais iš Lietuvos, ir iniciatyva esą netgi ėjusi iš lietuvių valstiečių, nepatenkintų išaugusia priespauda, pusės.

Reziumuojant galima pažymėti, kad kolonizacija tikrąja šio žodžio prasme reikėtų laikyti vokiečių riterių ir valstiečių įsikūrimą Prūsijoje, o giminingų paribio genčių migracinius procesus derėtų laikyti natūralia vidine kolonizacija.

Kita vertus, ši kolonizacija turėjo ne tik natūralią demografinę prigimtį, bet ir aiškią papildomą socialinę ekonominę paskatą, nes kitaip būtų tiesiog neįmanoma logiškai paaiškinti tokių sparčių didžiulės dykros apgyvendinimo tempų.

Pvz., į rytus nuo Įsručio esančioje dykroje XVI a. pradžioje dar nebuvo nė vienos apgyvendintos vietovės, o 1539 m. Įsručio valsčiaus mokesčių registre jau buvo užfiksuotos 145 gyvenvietės, iš kurių net 115 buvo dykroje.

Kad didelė dalis dykrą apgyvendinusių naujakurių buvo atvykėliai iš Lietuvos, liudija gyventojų pavardės ir gyvenviečių pavadinimai, tas buvo būdinga visai šiaurės rytinei Prūsijos kunigaikštystės daliai.

Pvz., Įsručio valsčiaus teritorijai priklausiusioje dykros dalyje XVI a. 5 dešimtmetyje dominavo lietuviški vietovardžiai - Gavaičiai, Laužiškės, Trakiškės, Ilgaežeriai, Šventiškės, Šeškai, Briedausiai, Taurkalnis, Laukupiai, Žemaitkiemis ir t. t.

Ragainės valsčiui priklausę Šventosios ir Smalininkų kaimai 1540 m. irgi buvo iš esmės grynai lietuviški - ten gyveno Talminaitis, Mantkūnas, Ramonaitis, Danilaitis, Jukna, Liutkus, Alekna, Venckus, Dautartaitis, Bagdonas, Mankus, Petrošius, Josvilaitis ir t. t.

Tuo pat metu Klaipėdos valsčiaus Veiviržo kaime gyvenę 14 mokesčių mokėtojų visi buvo lietuviai (Stankus, Mičius, Petrikas, Narkus, Stanaitis, Jakštas, Bračas, Mančaitis, Žilius, Mantvydas ir kt.), dauguma Vilkyčių kaimo 18 mokesčių mokėtojų irgi buvo lietuviai (Jurgelis, Šeputis, Jucius, Laurynas, Eikdautas, Jurgis, Juškus, Mickus, Stanaitis ir kt.).

Bus daugiau