„Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ - Klaipėdoje gimęs animacijos stebuklas, įrodantis, kad meilei nereikia turtų

Apie tai, kaip šeši buitiniai kompiuteriai ir tarptautinė komanda iš Egipto, Indijos bei Kanados įveikė tai, kam Holivudas skiria milijonus, kalbamės su studijos vadovu, 3D grafikos pionieriumi ir filmo siela Mantu Pronckumi.

Nuo virtualios realybės iki didžiųjų ekranų

Mantai, „Arklio Dominyko“ kelionė prasidėjo ne nuo kino ekrano, o nuo virtualios realybės akinių. Kaip šis projektas evoliucionavo iki pilno metro animacijos?

„Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ - antrasis mūsų studijos rimtas projektas.

Pirmasis buvo virtualios realybės (VR) filmas „Žaisti gyvenimą“, paremtas Algio Kriščiūno kūryba.

Po jo sėkmės supratome, kad norime žengti dar toliau ir sukurti kažką, kas būtų artimiau tradicinei animacijai, bet išnaudotų modernias 3D technologijas.

Vytauto V. Landsbergio knyga apie Arklį Dominyką pasirodė idealus pasirinkimas. Ji turi ištikimą auditoriją, o jos istorija - gili, smagi ir vizuali.

Iš pradžių adaptavome ją VR formatui, o po to pajutome, kad ši istorija nusipelno didžiojo ekrano.

Tai buvo milžiniškas iššūkis - adaptuoti virtualiai erdvei kurtą turinį į 70-80 minučių pilno metro filmą.

Pabrėžiate, kad filmas gimė Klaipėdoje. Ar uostamiestis yra palanki vieta tokio masto kūrybai?

Klaipėdoje mes turime savo bazę „Kultūros fabrike“, kavinėje „Vero Cafe“ įrengtą virtualios realybės kino erdvę „Hexa cinema“, kur žmonės jau metus laiko galėjo matyti trumpąją VR šio filmo versiją.

Įdomu tai, kad mūsų tikslinė auditorija ten nebuvo tik vaikai - virtualios realybės patirtis ypač domino vyresnio amžiaus žmones, senjorus.

Klaipėda mums suteikia ramybę ir erdvę kūrybai, nors pati komanda yra išsibarsčiusi po visą pasaulį.

Technologinė „virtuvė“: kaip sutramdyti laiką ir biudžetą

Animacija - brangus malonumas. Kaip lietuviškas projektas gali konkuruoti su „Disney“ ar kitais gigantais?

Konkuruoti kokybe tiesiogiai, kai tavo biudžetas skiriasi tūkstančius kartų, yra neįmanoma.

Tačiau galima konkuruoti idėjomis ir technologiniu išradingumu. Mes Lietuvoje neturime tokio kiekio specialistų, koks dirba JAV studijose, o ir gamybinis procesas yra beprotiškai brangus.

Kad išgyventume, turėjome būti inovatyvūs.

Pavyzdžiui, bendradarbiavome su viena rimčiausių Ukrainos animacijos studijų „Animagrad“, kurie sukūrė garsiąją „Mavką“.

Mūsų pačių animatorių komandą sudarė žmonės iš Egipto, Kanados, Indijos, Ispanijos. Juos visus susirinkome per „LinkedIn“ platformą.

Animacijos pasaulį, kaip ir visą kitą mediją, dabar užvaldo DI. Kiek jūs jį naudojote ar nenaudojote?

Nepatikėsite, bet šį filmą sukūrėme su 6 buitiniais kompiuteriais.

Dirbtinio intelekto panaudojimas techniniams filmo kūrybos sprendimams tapo viena didžiausių mūsų pergalių.

Kompiuterinėje grafikoje viena sekundė filmo susideda iš 24 kadrų. Įprastai vienas kadras generuojamas apie 40 minučių. Galite įsivaizduoti, kiek tai užtruktų turint ribotus resursus kaip mūsų? Mėnesius, o gal ir metus.

Mes panaudojome dirbtinį intelektą (DI), bet ne tam, kad jis pieštų už mus, o techniniam proceso optimizavimui - rezoliucijos didinimui.

Mes generavome mažesnės rezoliucijos kadrus, o DI juos išdidino iki 4K kokybės neprarasdamas detalumo.

Tai sutrumpino vieno kadro kūrybos laiką nuo 40 iki 15 minučių. Tai leido mums visą filmą techniškai sudėti per dvi savaites.

Prieš dešimt metų niekas nebūtų patikėjęs, kad keli vaikinukai gali tai padaryti be milžiniškų serverinių.

Arklys Dominykas ir jo meilės filosofija

Vytauto V. Landsbergio knygos apie Arklį Dominyką istorija pasakoja apie jo kelionę į kosmosą ieškant brangakmenio savo mylimai Rugiagėlei. Kiek filme liko originalios knygos siužeto ir idėjų, o kiek atsirado naujų bruožų?

Mes stengėmės išlaikyti Vytauto V. Landsbergio kūrinio esmę, bet norėjome ją pritaikyti šiuolaikiniam žiūrovui.

Filme Dominykas keliauja į žvaigždes parnešti šildančio akmens, kad Rugiagėlė rudenį nesušaltų.

Tačiau kai kuriuos knygos personažus „chuliganiškai“ pakeitėme.

Pavyzdžiui, Plutonas tapo tokiu neaiškiu Gariūnų tipo prekeiviu, visai kitokį vizualinį svorį įgavo ir Venera.

Vis dėlto esminė žinutė išliko tyra: meilei nereikia nei turtų, nei raumenų, nei brangakmenių.

Pati meilė yra šilta ir ji gali apsaugoti net nuo šalčiausių rudens šalnų.

Filmo personažus garsina Lietuvos scenos žvaigždės. Kaip Rugiagėlė įgavo Jessicos Shy balsą?

Tai buvo labai įdomus procesas. Jessicai tai buvo savotiškas hobio projektas. Ji pati yra labai kruopšti, jai patinka tokie nedidelio mastelio, bet jaukūs dalykai.

Ji Rugiagėlei suteikė nuostabų, drovų ir tyrą skambesį.

Ateityje, kai DI perims techninę juodąją dalį, viskas priklausys tik nuo to, kaip tu papasakosi istoriją ir ką ji užkabins.

Beje, muzika filme taip pat labai svarbi, nors ir neturėjome biudžeto kurti miuziklą kaip „Disney“ filmuose.

Pagrindinį personažą - Arklį Dominyką - garsina aktorius Laurynas Jurgelis.

Turėjome didelį iššūkį jį surasti, nes gamybos procese buvome taip pripratę prie paties rašytojo ir režisieriaus Vytauto V. Landsbergio balso, nes jis visus personažus pradžioje buvo įgarsinęs pats savo telefonu.

Po jo bet koks kitas balsas atrodė bespalvis. Bet Laurynas susitvarkė puikiai - dabar Dominykas man skamba idealiai.

Nuo santechniko Olandijoje iki 3D vizionieriaus

Mantai, jūsų paties kelias iki studijos vadovo kėdės taip pat primena Dominyko kelionę - pilną vingių. Papasakokite apie tai.

Aš visada buvau tas vienišas vilkas. Nors studijavau žurnalistiką, gyvenimas mėtė mane visur: dirbau „Maximos“ ir „Senukų“ kasose, buvau apsaugininkas, santechnikas Olandijoje ir Lietuvoje.

Pradirbau statybose pusantrų metų. Visur buvau pakankamai geras darbuotojas, bet kiekvieną rytą turėdavau save per prievartą vesti į darbą. Man trūko to vidinio „drive'o“.

3D grafika susižavėjau dar būdamas 16-os, kai mokykloje radau kažkokią seną programą. Žaidžiau su ja, modeliavau.

Vėliau tai tapo architektūrinėmis vizualizacijomis - dešimt metų kūriau nekilnojamojo turto projektų vaizdus, dirbau net su dideliais projektais Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Bet ten nebuvo kūrybos. Tik architekto valios vykdymas.

Mano vidinis kūrėjas duso. Norėjau animacijos, bet Lietuvoje nebuvo kur išeiti dirbti tokio darbo.

Tai aš tiesiog supykau ir sukūriau savo studiją. Taip atsirado „Play Life Creative Studio“.

Iš pradžių galvojau tik apie save, bet netikėtai užaugome iki kolektyvo, už kurį dabar jaučiu atsakomybę. Tai brandi kelionė, kuria labai džiaugiuosi.

Pavadinimas „Play Life“ (Žaisti gyvenimą) skamba kaip filosofija. Ar tai atsispindi jūsų darbe?

Tikrai taip. Mes žaidžiame visomis prasmėmis. Rizikuojame strategiškai, žaidžiame su technologijomis. Kai kūrėme VR filmą „Žaisti gyvenimą“, biudžetas buvo apie 150 tūkstančių eurų.

Kai nuvažiavome į Venecijos kino festivalį, bijojome tai pasakyti - ten tai atrodo kaip neįmanomi pinigai tokiam rezultatui. Mes nuolat verdame košę iš kirvio, ir tas žaidimo elementas leidžia mums nebijoti klysti.

Mažos rinkos privalumai

Manote, kad animacija Lietuvoje turi ateitį? Ar mes visada būsime tik tie, kurie „vargsta su šešiais kompiuteriais“?

Aš esu optimistas. Mes gyvename mažoje šalyje, bet tai yra privalumas, o ne nuosprendis.

Maža rinka priverčia būti lankstesnį.

Mes nuolat verdame košę iš kirvio, ir tas žaidimo elementas leidžia mums nebijoti klysti.

Tikiu, kad Lietuvoje užaugs karta kūrėjų, kurie supras, jog techniniai formalumai (kaip 3D aplinkos kūrimas ar sudėtingas modeliavimas) greitai taps praeitimi. Lėmė ir lems tik viena - „storytelling'as“.

Ateityje, kai DI perims techninę juodąją dalį, viskas priklausys tik nuo to, kaip tu papasakosi istoriją ir ką ji užkabins.

Jau dabar matau penkiolikmečius Kretingoje ar Varniuose, kurie su telefonais filmuoja ir montuoja dalykus, apie kuriuos mes jų amžiuje net nesvajojome. Jie yra kritinė masė, kuri pakeis šį verslą.

Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris šiandien sėdi prie kompiuterio ir svajoja sukurti savo „Arklį Dominyką“?

Ateikite pas mus į „Kultūros fabriką“ Klaipėdoje. Mes visada laukiame motyvuotų žmonių. Nesvarbu, ar tu moki programuoti, ar ne - svarbu noras.

Pas mus dirba buvęs teisininkas, kuris po pusantrų metų tapo vienu geriausių specialiųjų efektų kūrėjų studijoje.

Parašykite laišką, ateikite išgerti kavos, parodysime, kaip viskas veikia. Svarbu nebijoti bandyti.

Grįžkime prie premjeros. Kodėl žiūrovai sausio 16-ąją kino teatre turėtų pasirinkti būtent „Arklio Dominyko kelionę į žvaigždes“?

Todėl, kad tai mūsų, lietuviškas kūrinys, gimęs iš didelės meilės ir užsispyrimo.

Tai ne tik animacinis filmas vaikams - tai vizualinė patirtis, kurioje kiekvienas ras dalelę savęs.

Tai filmas apie ištikimybę, apie drąsą keliauti į žvaigždes dėl to, kas tau brangu.

Arklys Dominykas yra sėkmės ir veržlumo ženklas.

Tikimės, kad šis filmas taps įkvėpimu ne tik žiūrovams, bet ir kitiems Lietuvos kūrėjams.