Arvydas Juozaitis: Beždžionei paėmus šautuvą, iki karo tik žingsnis

- Norėtųsi pradėti mūsų pokalbį maloniu faktu. Ką sakėte anykštėnams, atsiimdamas jums skirtą Tautos žadintojo, rašytojo ir laikraštininko Juozo Tumo-Vaižganto premiją?

- Ten, Maleišiuose, pradėjau nuo to, kad man sunku kalbėt, kadangi čia ir žemė, ir dangus yra jo, Vaižganto. Bet aš tikiu, kad jis yra gyvas tuose žmonėse, kurie tęsia jo darbą arba jo gyvenimo būdą, t.y. pasižyminčiuose kuklumu savo poreikių atžvilgiu ir maksimalizmu Lietuvos, lietuvių visuomenės atžvilgiu.

- Regis, panašumo su jumis čia esama...

- Labai džiaugiuosi šita premija dar ir dėl to, kad monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, virš kurio darbo stalo kybojo Vaižganto portretas, vienoje Vaižganto knygoje man buvo parašęs, esą aš tęsiu jo darbus. Įsivaizduokit, parašė prieš 24 metus ir staiga netyčia - Vaižganto premija... Bent jau stengiuosi eiti Vaižganto pėdomis.

Norėčiau pridurti vieną jo mintį: jis sakydavo negalįs nusėdėti vietoj, kai mato, kad lietuviai kažką bendrai daro. Aš jaučiuosi panašiai.

- Ir negalit ramiai nusėdėti, kai po „Respublikos" vėliava telkiama iniciatyvinė grupė, turinti tikslą pakeisti antivalstybišką Lietuvos kursą iš valdžios pašalinant globalistinę veiklą vykdančias grupuotes?

- Tiesiog dabar neabejingi lietuviai ieško išeities. Matot, kai 80 proc. gyventojų nesupranta ir nepritaria, ką daro valdžia tiek mokesčių, tiek lytinės utopijos, tiek užsienio politikos srityje... Reikia kažką daryt, nes nesustabdyta beprotybė plečiasi.

Mes bandome rasti būdą, kurio, ko gero, dar nėra buvę Rytų Europoje, bent jau Baltijos kraštuose, kaip pakeisti tris dešimtmečius Lietuvą valdžiusį sluoksnį, atvedusį valstybę iki dabartinės situacijos - t.y. sudaryti bendrą padorių, dirbti Lietuvai pasiryžusių žmonių sąrašą į būsimą Seimą, pačiam neinant į Seimą. Šią idėją galite vadinti naivia, bet mes pabandysime.

- Kadaise naivus atrodė ir jūsų užsidegimas „okupuoti" Kaliningrado sritį Lietuvos kultūra. Juk ne sutapimas, kad, tarkime, 2004 metais, kai jūs tapote Lietuvos kultūros atašė Kaliningrado srityje, 45 proc. tenykščių gyventojų palankiai vertino Lietuvą, o 2009-aisiais, baigiant misiją, tokių buvo apie 70 proc.

- Taip sutapo, kad kultūros atašė pareigybė mūsų atstovybėje Kaliningrade buvo įkurta prieš pat garsųjį 750 metų Karaliaučiaus (Kionigsbergo) įkūrimo jubiliejų.

Netgi Putinas tuomet buvo palyginti „minkštas": išleido įsaką, leidžiantį vartoti Kionigsbergo vardą. Nedaug trūko ir būtų imta kalbėti apie to vardo grąžinimą miestui, tad su tąja banga mums pasisekė atidengti paminklą Liudvikui Rėzai, Kaliningrado universitete atidaryti lietuvių kalbos kabinetą, panaikintą 1944 m.

Koks buvo renesansas!.. Iki 2009-ųjų, kol aš dirbau, kiekvieną savaitę viešojoje erdvėje (per radiją, laikraščiuose) skambėjo Lietuvos vardas, vyko koncertai (per mūsų konsulatą pavyko organizuoti net džiazo festivalį), dailininkų parodos, susitikimai su lietuvių aktoriais ir pan., - man tai buvo antras Sąjūdis, dirbau kaip Sąjūdžio laikais.

- Kokie signalai iš Kaliningrado jus pasiekia dabar?

- Dabar ten viduramžiai, žinoma, nulemti ir 2014 metų Krymo okupacijos, ir mūsų beatodairiškos politikos.

Vien mūsų prezidentės pasakymo, kad Rusija yra teroristinė šalis, pakako, kad Lietuvos vežėjai Rusijos muitininkų būtų užlaikomi pasienyje po kelias paras, užteko vieno pasakymo ir verslas prarado milijonus, ir kultūros iniciatyvos buvo stabdomos...

- Jos tebestabdomos iki šiol. Neseniai vėl užvirė diskusija, kad reikėtų sudaryti „juodąjį" sąrašą rusų menininkų, kurių nevalia įsileisti Lietuvon.

- Čia yra tuščias darbas, vandens stiklinėje plakimas.

Pažįstu nemažai Rusijos kultūros atstovų, su kai kuriais tenka susitikti ir F.Dostojevskio kūrybos tyrinėtojų konferencijose. Klausiami, kaip žiūri į Europos Sąjungą ir NATO, jie gali leptelėti kokią globalistui nepriimtiną frazę, ir ką? Tos frazės pagrindu užtrenksi jam duris į Lietuvą?

Viešajame gyvenime nevalia įvardinti to, ko tu nemoki įvardinti, nesuprantant, kas svarbiau: ar koks nors laikinas Putino administratorius, ar turtinga F.Dostojevskio tyrinėtojo asmenybė, - tik sutapatink juos, ir viskas bus užaklinta.

- Rudens pradžioje sužinojome, kad naikinama Lietuvos atstovybė Kaliningrade, kad nebelieka kultūros paveldo atašė pareigybės mūsų ambasadoje Maskvoje, o vietoj jų steigiamas kultūros atašė postas Japonijoje. Ką tas sako jums?

- Čia globalios Lietuvos idėjos vystymas, jis išbarstys Lietuvą. Kokią kultūrą, tęsdami LDK tradicijas politikoje, mes kultivuojame? Parodom vadinamosios „nacionalinės ekspedicijos" pramoginius nuotykius Europoje per LRT televiziją, ir daugiau - kas? Nieko realaus, tik milijonai išmesti keliasdešimčiai keliauninkų.

Tų milijonų užtektų visus metus išlaikyti kultūros atašatą, ir ne vieną. Kad kultūros atašė neturime nei Maskvoje, nei Minske, aiškinama komplikuotais santykiais, kuriems aukojama kultūra, tačiau sunku suprasti, kodėl iki šiol neturime šios pareigybės pas brolius Rygoje?! Iki šiol su giminėmis latviais bendraujama taip, kaip su japonais, tarsi jie būtų už jūrų marių.

Jeigu ir vyksta kokia kultūrinė apykaita, tai vien tik dėl privačių iniciatyvų.

Nė vienas Latvijos radijo ar televizijos kanalas nėra transliuojamas Lietuvoje, kai tuo metu lenkų - retransliuojamas, Baltarusijos televizija taip pat prieinama Vilniuje.

- Vienas iš aspektų, kuriuo grindžiama būtinybė steigti kultūros atašė Japonijoje, yra tas, kad ši valstybė atstovauja vienai didžiausių meno rinkų pasaulyje. Kultūra ir šiuo atveju pralaimi komercijai?

- Deja, šiandien daugeliui Tėvynė, įsivaizduokite, „nebepatraukli", daugelis įsikala į galvą, kad gerai ten, kur manęs nėra. Gajus neprotingas ir nesąžiningas požiūris į gyvenimą, noras išsikelti ir gyventi kokiuose Maldyvuose ar kitur - tai toks pat globalizavimasis, noras išnaikinti arba išdeginti savo žemę...

Visai neseniai galėjau įvažiuoti į Kaliningradą, - pamačiau, kad latviškų prekių ten dabar daugiau negu lietuviškų (anksčiau tą buvo sunku net įsivaizduoti), bet ypač nustebino - jos pristatomos latvių kalba, nė žodžio angliškai ar rusiškai. Pakanka ženklo „Latvija" ir visa surašyta kaip Rygoje. Mūsiškiai gi yra gatavi ištirpti. „Mes taip aistringai norime įsilieti į kažką", - tai Tėvo Stanislovo žodžiai, iš filmo „Stotis tyloje" (jo kūrėjas - A.Juozaitis, - D.Š.).

Šitas noras ištirpti niekur nedingo, tai pati didžiausia lietuvių nelaimė. Lietuva ribojasi su keturiomis kaimyninėmis valstybėmis, kur mūsų kultūra gali būti reikšminga ir palanki politikai, ji gali stabdyti agresyvumą,- tą reikia žinoti ir atitinkamai veikti. Japonijoje mes bizniausime, ir kas laimės?

Globaliai nusiteikę individai už valstybės didžiulius pinigus, ne valstybė. Beje, pastebėjote? - tarp pasaulio lyderių prasidėjo toks apsižodžiavimas, kokio nebuvo iki šiol, - tai rodo tokį didžiulį kultūros nuosmukį Vakarų pasaulyje, kad beždžionės su šautuvu vaizdinys tampa realus visiems.

Prievarta žodžiais tampa norma, o tada iki karo - žingsnis. Kultūra negali šito leisti. Jei grįžti į politiką, tai tik su šia pozicija, antraip supanašėtum su tais agresyviaisiais.

- Kita vertus, ką gali suvilioti darbas Rygoje ar Minske? Tokijas - visai kas kita. Nematot čia komforto, malonumų pasaulėžiūros, kuria svaigsta Laisvės partija, atgarsių?

- Čia net ne ideologija, čia - nuosmukis, kai valstybė traktuojama kaip individualus „džiaugsmo" projektas. Laisvės partija atėjo į parlamentą kaip į smagų projektą, kuriam gavo stipriausią paramą iš Vakarų. Faktiškai tai ne Lietuvos valstybės projektas. Taivanio pripažinimas? Tai irgi projektas, kurio „efektu" ar „afektu", kaip pasakė Polonijus „Hamleto" dramoje, svaiginamasi.

Tai ne politika, o provokuojančios politinės instaliacijos, arba surūdijęs vamzdis Vilniaus centre. Esą - aš šokiruoju, ir mane... suprato! Kas? Amerika! Pagyrė už Lietuvos santykius su Taivaniu, t.y. už „antausį" Kinijai?! Tai idiotizmas visos valstybės ir jos piliečių sąskaita.

Klaipėdos uostas jau stoja nuo tokių „antausių" Baltarusijai ir Kinijai, geležinkelis tuoj sustos. Didieji Lietuvos vežėjai jau tūkstančiais registruoja savo mašinas Latvijoje ir Lenkijoje. Vadinasi, vėl emigracija, vėl mokesčiai augs visais frontais, nes iš kur surinksi biudžetą?

Bet tai tik kelių metų politika, paskui - krachas. Koks bukumas, nė iš tolo nesimokoma iš Suomijos, kuri, matydama tokius savižudiškus lietuvių triukus, gailiai šypso. Suomija perėjo baisų karą su Rusija, ji žino tikros laisvės kainą, kuri mūsų konservatoriams plius Laisvės partijai yra tik užsienio politikos projektai. Narkotizavimo, „pirmojo valstybės vadovo" ir lytinės utopijos projektai.

Visiška aklavietė toji lytinė utopija (ji varo Europą į kapines). Taigi, baigiu, kuo pradėjome, - ne globaliame pasaulyje, o kultūra namuose yra skiepai nuo pasiutligės.

Globalios problemos gydomos namuose, itin lokaliai, kiekvienoje valstybėje. Jeigu valstybę sunaikinsi, niekas neišgelbės nei nuo lytinių „elgėbėtistinių" utopijų, nei nuo pandemijų.

Visuomenės veikėjas, rašytojas, filosofas Arvydas JUOZAITIS sako, kad šiandien politiko įvaizdis prilygsta beždžionės su šautuvu paveikslui.

- Kuo gali atsišaukti griaunami kultūros tiltai kaimynų link?

- Dėl kultūros komercializavimo ir orientavimosi į Vakarų rinką - siaurėja, skursta pati kultūra. Ji anka ir tampa antikultūra, nesusikalbėjimu, šokiravimu, agresija. Juk matome, kas vyksta teatre, parodose.

Baisius nuosmukio metus išgyvename. Kultūra-bendrumas-intymumas yra čia, Tėvynėje, o ne tau parduodant save Japonijoje ar Paryžiuje.

Arba iš ten vežantis agresiją į namus. Dabar mes kaip medžiai, lenkiami prie žemės - galime likti ne tik be lapų, bet ir be šakų. Mūsų uždavinys - išsaugoti kamienus ir atsitiesti, kai pasiutligės audra praūš. Ji dar siaus, toji audra.

Bet mes turime pagrindo tikėti žmogaus renesansu: tylaus susikalbėjimo namuose poreikis augs, nes lieka tikro žmogiškumo alkis.

O iš gyvo ir jautraus menininko neišplėši nei teptuko, nei rašiklio, ir tikri kūrėjai humanizuos, o ne ardys žmogiškumą. Tuo tikiu, aš ir pats priklausau šiai kūrėjų kohortai. Didžioji dalis mano parašytų dramų virs pjesėmis tik kai tas triukšmas ir įniršis nurims.

Pasaulis ir globalizmas yra nacionalinėje kultūroje, jis įvietintas, jis liepia likti namuose, kuria žmogiškus, o ne robotų, santykius. Tai yra ir mano kūryboje, tas globalizmas, ir toji „žmonijos tradicija" turtina mane puikia užsienio literatūra, „Mezzo" kanalo koncertais, „Globus" teatro spektakliais internete.

Apie tokį žmogiškumą kalba visi didieji istorijos menininkai,- jie gyvi ne festivaliuose. O jų dešimtis, šimtus ir tūkstančius kartų daugiau negu dabarties „projektų".

Žinote, kada žlugo Romos imperija?

Kai ji tiek globalizavosi, kai joje tapo tiek daug vietos, kad nebeliko vietos normaliam žmogaus gyvenimui. Štai tada ir grįžo žmogus į save, į šeimą ir savo valstybę.