Arvydas Juozaitis: „Šis darbas ne dėl populiarumo, o amžinybės labui“

Neseniai rašytojas išleido antrąją „Kauno saulės“ knygą. Tai išskirtinis A. Juozaičio kūrinys, kuriuo autorius labiau negu kur kitur atskleidžia savo pasaulėžiūrą į „Kauno Lietuvos“ istorinę tikrovę.

A. Juozaitis parašė per trisdešimt knygų, tarp jų ir apdovanotąsias literatūrinėmis premijomis: „Karalių miestas be karalių“ (2005 m. I. Simonaitytės premija), „Ryga - niekieno civilizacija“ (2011 m. Baltijos asamblėjos literatūrinė premija), „Kauno saulė. Pirmoji knyga“ (2021 m. Vaižganto premija).

A. Juozaičio kūryba taip pat įvertinta pirmąja Vinco Kudirkos (1992 m.), Liudviko Rėzos (2012 m.), Juozo Keliuočio (2014 m.) premijomis.

Jus sudominusių istorinių faktų apie Kauno istorinę misiją - iš pelenų prikėlusį valstybę, užkūrusį jos variklį yra tiek daug, kad norint juos įamžinti prireikė dviejų knygų?

Reikėtų ir trečios knygos. Nes nepaliestos lieka meno ir teatro, ubagystės ir pertekliaus temos. O mokyklos! Iš esmės tas stebuklas, kurį vadiname „Lietuvos mokykla“, gimė Kaune.

Ir visa, kas gimė Kaune 1922-1940 metais, tapo Lietuvos pamatu ir Lietuvos ašimi gyvenant ir išgyvenant 1945-1988 metus.

Kai 1990 metais prikėlėme valstybę, prikėlėme būtent Kauno Lietuvą, kitos Lietuvos nebuvo. Taip, į Vilnių persikėlė Kauno Lietuva, o Kaunas „nukraujavo“.

Bet kaip? Sulietuvindamas Vilnių. Ir dar būtina pabrėžti, kad jeigu šiandien Klaipėda lietuviška - tai taip pat Kauno Lietuvos nuopelnas.

Apie ką pasakojate 2020 m. išleistoje knygoje „Kauno saulė“ (Miesto epas, I dalis), o apie ką „Kauno saulė“ (Miesto epas, II dalis)? Ar pirminis planas ir buvo, kad knyga turės dvi dalis, o gal bus ir daugiau tomų?

Kai leidau į pasaulio šviesą knygą „Kauno saulė. Pirma knyga“, pamačiau, kad paraštėse liko pusė nebaigtų temų-vigilijų. Teko trumpinti. Supratau, kad kūryba nenutrūks. Savo vaidmenį atliko ir didžioji leidykla „Alma litettra“, kuri dešimt metų leidusi mano knygas (gana sėkmingai ir pelningai), netikėtai atsisakė mano „paslaugų“. Teko ieškoti naujo leidėjo.

Klaipėdos bičiulis Antanas Stanevičius, 2006 metais pradėjęs leisti manųjų miestų epus („Karalių miestas be karalių“), mielai sutiko imtis naujo epo knygos. Redagavimas užtruko papildomus metus, ir jau neskubėjau...

O atsakant į jūsų klausimą dėl plano, galiu tiesiai pasakyti - nėra plano. Yra temos, kurios daugmaž geriau ar prasčiau išlukštentos. Vienas galima skelbti, kitas - dar ne.

Epo struktūra reikalauja neįprastos logikos, nuoseklumo, temų sąsajos. Šis darbas dirbamas ne dėl reklamos, populiarumo, o amžinybės labui.

Apžavėtas Kauno įvairovės, atrandate mieste daugybę perlų, kuriuos pateikiate skaitytojui lengva, net detektyvine forma?

Iš perlų lobio į saulę iškelčiau Antano Žmuidzinavičiaus istoriją. Ją leido suprasti ir Mažosios Lietuvos „genijus loci“ Bernardas Aleknavičius, spėjęs pakalbinti „velnių karalių“, šiam sulaukus kone 90 metų amžiaus.

Nors perlai - kiekviena vigilija, o jų knygose po 11. Šioje, tiesa, yra ir vigilija „Post scriptum“, kurioje pirmu asmeniu aprašau savo draugystę su Juozu Keliuočiu.

Šis kultūros pasišventėlis 1931-1940 metais leido „Naująją Romuvą“, buvo vienintelis jos redaktorius. Dabar galiu tiesiai pasakyti: jeigu ne Juozas Keliuotis (mano biografijoje 1981-1983 metais), vargu ar būčiau drįsęs rašyti „Kauno saulę“.

Ar tiesa, kad Kaunas yra paslaptingiausias Lietuvos miestas, kurio tapatybė didesnė už jį patį?

Kauno tapatybė didesnė už patį Kauną, nes Kaunas save išspinduliavo į visą šiuolaikinę Lietuvą. Lietuvių kalbos valstybė, lietuvių kultūros valstybė, lietuvių Dainų švenčių valstybė - viskas iš Kauno.

Pagaliau ir architektūra, ir teatras, ir mokslas - viskas mums duota Kauno šaknies. Tai tiek akivaizdu, kad turime neginčijamą teisę XX amžiaus Lietuvą vadinti Kauno Lietuva.

Teigiate, kad Kaunas tiek XX amžiaus pradžioje, tiek ir XXI amžiaus pradžioje mums būtinas kaip gyvybės šaltinis.

Be jokios abejonės. Dabar vyksta „agonas“ („gyvybinė kova“, anot senovės graikų) tarp Vilniaus ir Kauno, kaunamasi dėl Lietuvos kodų. Abu jie reikalingi, bet…

Bet pralaimėjus Kauno Lietuvai, visa Lietuva netektų gyvybinių lietuvybės syvų. O laimėjus Kauno Lietuvai, laimėtų ir Vilnius, ir visa Lietuva.

Rašote, kad Kaunas tvirtėja, o Lietuva nesiliauja semtis jėgų iš Kauno, iš savo likimo lemtos Laikinosios sostinės?

Žinoma, Kauno lietuviai kūrė Kauną kaip paskutinį savo bastioną. Tai liudija architektūra, urbanistika. Vilnius, atėjęs pas mus po 1940 metų, be Kauno nebūtų sulietuvintas.

Po 1948 metų visos pagrindinės kultūros ir meno, mokslų ir aukštojo švietimo įstaigos (išskyrus techniką, sportą ir mediciną) iš Kauno persikėlė į Vilnių.

Ir jau tada, iki pat 1990 metų, Vilnius turėjo vykdyti prieškario Lietuvos, nepriklausomos Lietuvos misiją. Tai buvo stipriausias priešnuodis prieš Maskvos komunizmą ir rusinimą.

O dabar? Dabar Kauno „nukraujavimo“ procesai sustabdyti. Kaunas kartu su Kauno rajonu virsta Lietuvos vystymosi centru.

Kaip gimsta jūsų kūrybinis susidomėjimas miestu, istoriniu įvykiu ar išskirtine asmenybe, kuris galutiniam etape pavirsta meno kūriniu: knyga, pjese ir pan.?

Tai - rašytojo lemtis. Aš vykdau tai, ko visad geidžiau kaip gyvenimo, ką numačiau, jaučiau kūrybinio kelio pradžioje. Politika, o ypač dalyvavimas Lietuvos Sąjūdžio kūryboje, gerokai atitolino manosios rašytojo lemties jėgą, bet pagaliau viskas stojo į savo vietas.

Aš - rašytojas iš pašaukimo. O pirmiausia - dramaturgas. Dramų temų Lietuvos istorijoje nors vežimu vežk. Net keista, kaip menkai tos temos paliestos.

Kas, jūsų manymu, verta aprašymo, tačiau yra likę istorijos paraštėse?

Pagalvokime, ar yra sukurtos rimtos (ne lengvo žanro, ne patyčių) dramos apie Ernestą Galvanauską ir Klaipėdą? Apie Antaną Smetoną? Apie Darių ir Girėną? O dar svarbiau - apie Motiejų Valančių, apie Joną Basanavičių, varpininkų ir aušrininkų, knygnešių heroizmą? Apie Antaną Baranauską? O apie 1940 metų tragediją? Apie 1919-1920 metų laisvės kovas? Ar apie 1939 metų Europos krepšinio čempionatą Kaune?

Kada jus aplanko įkvėpimas?

Talentas yra darbingumas, o genialumas yra talento akimirkos. Aš tiesiog dirbu nuo ryto iki vakaro, mano galva ir siela dirba nuolat, matydama personažus, girdėdama dialogus ir monologus.

Rašyti galiu bet kur ir bet kada, kur tik randu pusvalandį ar užuovėją. Rašau „Akropolyje“, rašau sūnui Gediminui žaidžiant ledo ritulį, rašau autobuse, rašau traukinyje.

Gal kūrėjo ar kitus savo gausius talentus perdavėte vaikams?

Galiu pasakyti tik viena: šeima labai (gyvybiškai) skatina visas mano kūrybos aspiracijas. O aš skatinu vaikus skaityti. Taip, skaityti ir dar kartą skaityti lietuviškai - didžiausias iššūkis, tekęs mūsų kartai, mes privalome jį skatinti pirmiausia savo vaikuose.

Kas jums yra gera knyga?

Gera knyga yra pasaulio šviesos telkinys. Jokia konkursus laimėjusi knyga, premijomis apdovanota knyga, „skandalingos istorijos“ knyga, joks bestseleris nėra gera knyga, jeigu ji yra tik viešos „sėkmės istorija“. Pasaulis plyšta nuo tuštybės ir savireklamos, „pergalės“ aistrų, o gera knyga - ne iš šio pasaulio.

Gera knyga neleis užmiršti autoriaus ir herojų vardų. Gera knyga neleis gyventi pateisinant savo nuodėmes, iš kurių didžiausios yra puikybė ir kūno bei šlovės malonumai. Tikra knyga reikalauja likti su ja, o ne su pasauliu.

Kokias knygas skaitote? Kas jūsų mėgstamiausias rašytojas?

Manoje šviesos lentynoje - pusė Viljamo Šekspyro dramų ir visi 154 sonetai, Frydricho Šilerio herojinės dramos, „Don Kichotas“, Johano V. Gėtės „Fausto“ I dalis, Tomo Mano „Daktaras Faustas“, visas Alberas Kamiu ir kone visas Viljamas Folkneris, Chorchė Luisas Borchesas, Henrikas Ibsenas, vėlyvosios Bernardo Šo dramos, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Cvirka, Kazys Boruta, Salomėja Nėris, Marius Katiliškis, Justinas Marcinkevičius. Tiesa, ir visas Henrikas Radauskas, ir Michailo Bulgakovo „Teatrinis romanas“, taip pat „Meistras ir Margarita“. Visko neišvardinsiu, bet ką paminėjau - tas tikra.

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Didysis „planas“? - parašyti gyvenimo „Magnus opus“, t. y. didįjį - pagrindinį kūrinį. Kartais apima nerimas: o gal aš jau parašiau? Bet įsitikinimas, kad ne, neparašiau, suteikia rašymui ir vaizduotei jėgos, energijos.

Šiuo metu ant mano stalo tobulinamos „Trys lietuviškos dramos“, kurių turinys nusakomas trumpai: tai XX-XXI amžiaus Lietuva. Laukia didis darbas - Lietuvos Sąjūdžio istorija.

Esate labai produktyvus kūrėjas: kiek laiko trunka parašyti vieną kūrinį? Kuris iš parašytųjų mylimiausias, o kuris sulaukęs didžiausios sėkmės? Gal jūsų ir gerbėjų požiūriai ne visada sutampa?

Šiuo klausimu neišmanau, ką atsakyti. Pjesės „pasirašo“ greičiau nei kas kita (apie esė ir straipsnius nekalbu). Dažniausiai populiariausios būna paskutinės knygos.

Nors, tiesa, yra dvi ypatingos knygos, kurios jau kelis dešimtmečius „guli aikštėje“, nuolatinio dėmesio centre - „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ ir „Karalių miestas be karalių“. Abi jos išleistos ne vieną kartą.

Kokių netikėčiausių reakcijų iš savo skaitytojų, gerbėjų esate sulaukęs? O širdžiai maloniausių?

Draugai skaito, nedraugai žinoti nenori, ką rašau, o ir apskritai pikti žmonės norėtų, kad nebebūčiau gyvas. Visi variantai mane tenkina.