„Aš visada šalia“ – naujas Klaipėdos lėlių teatro spektaklis apie motinystę ir pasirinkimą

Tai bendras Lietuvos ir Prancūzijos kūrėjų darbas, kviečiantis pažvelgti į motinystę kaip į ilgą, nenuspėjamą kelionę, kupiną atradimų, iššūkių, baimių ir meilės.

„Aš visada šalia“ – monospektaklis, kuriame viena aktorė, Monika Mikalauskaitė-Baužienė, scenoje tampa viso pasakojimo ašimi. 

Tokia forma pasirinkta neatsitiktinai – ji leidžia atskleisti motinystės patirtį kaip itin asmeninę, intymią kelionę. 

Vis dėlto, aktorė scenoje nebūna visiškai viena – ją lydi lėlės, tampančios ne tik scenografijos elementais, bet ir tikrais partneriais. 

Spektaklio centre – motina, kurią įkūnija lėlininkė Monika Mikalauskaitė-Baužienė ir jos valdoma lėlė. 

Nuo pat pirmųjų scenų jos bendrauja tarpusavyje, tai – tarsi netylantis vidinis motinos monologas.

 Lėlė tampa abejojančia, kupina baimės ir nepasitikėjimo, o Monika – palaikančia, tikinčia puse. Kartu jos pereina skirtingus motinystės etapus, kol susitinka kūdikį ir priima save naujoje – mamos – rolėje. 

Pasak režisierės Veros Rozanovos, didžiausias iššūkis buvo užmegzti tikrą santykį tarp aktorės ir lėlės, neleisti pasislėpti už jos, o jas abi parodyti kaip lygiavertes personažes. 

Todėl spektaklyje motiną įkūnijanti lėlė itin išraiškinga – jos veide judančios akys, burna ir antakiai leidžia perteikti subtiliausias emocijas, atskleisti ne tik veikėjos išorinius veiksmus, bet ir giliausias vidines būsenas. 

Visgi pagrindiniu spektaklio akcentu tampa motinos ir kūdikio susitikimas. Idėja tam kilo iš vizualiai stipraus vaizdinio: maža motina ir didelis kūdikis. 

„Kūdikis yra didelis, net per didelis įvykis vienam žmogui. Jis užima visą erdvę, ypač pačioje pradžioje“, – sako režisierė Vera Rozanova. 

Todėl scenoje atsirado kūdikio lėlė, kuri kartu tampa ir scenografija, ir veikėju. „Būsima mama prieš susitikdama su savo kūdikiu pereina įvairius etapus. Ji keičiasi, o kartu keičiasi ir pasaulis aplink ją“, – paaiškina kūrėja.

Kaip pasakoja spektaklio idėjos autorė ir lėlininkė Monika Mikalauskaitė-Baužienė, šis spektaklis yra itin asmeniškas projektas: „Tapimas mama man atvėrė gražiausius ir šilčiausius, bet kartu ir skaudžiausius momentus.

Vos gimus vaikui pajutau begalinę atsakomybę ir meilę, manyje tūnojo tiek daug įvairiausių jausmų... Gimė ne tik jis, gimiau ir aš.“ Monika atvirai pasakoja apie baimes, nuovargį, pyktį ir abejonę – ir apie tai, kaip kasdien mokosi būti kartu su savo vaiku. 

Vis dėlto šiame spektaklyje motinystės tema – universali ir paliečianti kiekvieną: „Mes kalbame apie visas mamas. Visoms joms buvo sunku. 

Kai buvome maži, galbūt nesupratome savo motinų nuovargio, skausmo ar baimės, bet užaugę matome, kaip jos rūpinasi mumis, klausinėja, skambina, lygiai taip pat, kaip kadaise budėjo prie mūsų lovelių. 

Man pačiai tapus mama, šie jausmai atsiveria dar stipriau – pamatai visai kitą pasaulį, tarsi kitą galaktiką, kurioje gyveno tavo mama. 

Supranti, kiek daug ji darė ir kaip jai buvo sunku. Ir, atrodo, jei galėtum, norėtum sugrįžti atgal, daugiau jai šypsotis, daugiau ją apkabinti, padėti.“ 

Spektaklio kūrimo procesas buvo ne tik prašantis naujų vizualinių bei profesinių sprendimų, prieigų ir ieškojimų, bet ir ypatingai jautrus savo bendryste: kūrybinė komanda dalijosi asmeninėmis patirtimis, prisiminimais, smagiomis bei skaudžiomis istorijomis. 

Pasak Monikos Mikalauskaitės-Baužienės, ši tarpusavio dalijimosi patirtis leido giliau suprasti motinystės sudėtingumą ir jį perteikti scenoje: „Man labai svarbu, kad tiek daug žmonių nori prisijungti prie šitos idėjos, kad laukia, kuria, siunčia šiltą, gerą ryšį. 

Šitas bendras darbas, dalijimasis patirtimi ir istorijomis man yra gražiausias dalykas šiame kūrybos procese.“ Bendrystė ne tik padėjo įveikti kūrybinius iššūkius, bet ir suteikė spektakliui autentiškumo, šilumos ir tikrumo.

Kiekvienas spektaklyje atpažins ką nors artimo sau. Spektaklis siūlo skirtingas patirtis: klausimus tiems, kurie dar neturi motinystės patirties, ramybę – ką tik tapusioms mamoms, meilę ir daugiau supratimo – šeimai, draugams ir artimiesiems. 

„Esu vienintelė kūrybinės komandos moteris, kuri neturi vaikų. Tai padėjo man geriau suprasti motinas, kurios mane supa, ir būti atviresnei bendraujant su jomis“, – sako režisierė. 

Spektaklio kūrėjai sutaria – apie motinystę kalbėti būtina. Tai tema, kuri dažnai užgožiama romantizuotais įvaizdžiais arba nutylima dėl savo sudėtingumo. 

Motinystė kupina ne tik švelnumo ir džiaugsmo, bet ir baimės, nuovargio, abejonių. 

„Apie pasirinkimą, kurį tik moteris gali padaryti pati, nepaisant to, ko iš jos tikisi visuomenė. Noriu tik atkreipti dėmesį į šią svarbią temą, kad žmonės apie ją kalbėtų, ją kvestionuotų, jaustųsi laisvi reikšti skirtingus jausmus apie tai“, – sako režisierė Vera Rozanova. 

Spektaklis kviečia į šį pokalbį – drąsų, atvirą ir jautrų, kuriame kiekvienas žiūrovas gali atrasti savąją patirtį ar naują supratimą apie mamų pasaulį.

|

Spektaklio „Aš visada šalia“ premjera – jau rugsėjo 5 ir 6 d. Klaipėdos lėlių teatre. Žiūrovams nuo 16 m.
Spektaklio autorė, režisierė, vizualiųjų sprendimų koncepcijos autorė – Vera Rozanova, spektaklio idėjos autorė ir lėlininkė – Monika Mikalauskaitė-Baužienė, bendraautorė – Lina Laura Švedaitė, kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė.

Lėles ir konstrukciją kūrė Lucas Prieux, erdvines vaizdo projekcijas – Samy Barras. Spektaklio grafikos dizainerė – Maud Sertour, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis. 

Techninis aptarnavimas: Gintas Rinkevičius ir Sergej Bezuglov. Prodiuseris – Klaipėdos lėlių teatras, koprodiuseris – „Cie La Neige sur les Cils“ (Prancūzija). Bilietus platina www.bilietai.lt.