Atvadavimas, sukilimas, prijungimas: įvykių pažinimo istorija

Kiek ir kas per pastarąjį šimtmetį nagrinėjo Klaipėdos krašto prijungimo, sukilimo ar atvadavimo temą?

Na, tai platus klausimas. Laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų apie tai rašyta pirmiausia, žinoma, Lietuvoje. Bet Klaipėdos prijungimo tema tuo metu dar nebuvo istorikų tyrinėjimų tema.

Kaip Klaipėda tapo Lietuvos dalimi, tada rašė daugiausia publicistai, ir jie palaikė tą įvykių versiją, kurią 1923 m. pasauliui ištransliavo Kaunas: esą persekiojami, Klaipėdos krašte sukilo neapsikentę vietos gyventojai, kuriems į pagalbą atskubėjo dalis savavališkai sieną perėjusių Lietuvos Respublikos piliečių.

Detaliausiai tarpukariu visa tai papasakota tokiuose darbuose kaip Rudolfo Valsonoko „Klaipėdos problema“ (1932) ar Jono Vanagaičio sudarytame almanache „Kovos keliais“ (1938).

Buvo rengiama ir daugiau panašių darbų, bet ne visi jie dėl įvairių priežasčių išvydo dienos šviesą. Šiems ir kitiems autoriams Kariuomenės štabo ar Užsienio reikalų ministerijos archyvai nebuvo prieinami. Tad jie rašė daugiausia remdamiesi tuo, ką 1923 m. ir vėliau buvo leista atskleisti viešai spaudoje.

Suprantama, kad kitaip apie Klaipėdos įvykius jau tuo metu pasakota ten, kur Lietuvos Vyriausybės įvesti apribojimai neveikė.

Pirmasis profesionalus istorikas, specialiai domėjęsis Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos įvykiais, buvo Alfredas Erichas Sennas. Šis Lietuvoje tarpukariu kurį laiką dirbusio šveicarų lingvisto Alfredo Senno ir Marijos Evos Vedlugaitės sūnus akademinę karjerą padarė JAV, kur ir gimė.

Klaipėdos tema ten jis pradėjo domėtis apie 1960 m. A. E. Senną labiausiai domino diplomatijos istorija, tad apie Klaipėdos prijungimą jis rašė visai kitu kampu, nei tai daryta Lietuvoje tarpukariu.

Reikia pasakyti, kad ir sovietinėje Lietuvoje ši tema nebuvo apeita. Lietuvos archyvuose išlikusia medžiaga apie Klaipėdos prijungimą bene pirmasis gausiau pasinaudojo Robertas Žiugžda.

Jo knyga simboliškai išleista 50-ajai Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos sukakčiai, bet to atvirai nedeklaruojant.

Per oficialią liniją tuo metu išrūpintas leidimas dirbti su archyvo fondais R. Žiugždai pirmajam leido detaliau atskleisti daugelį Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos niuansų, nors, suprantama, jis tai darė pritaikydamas savo pasakojimą prie sovietiniame pasakojime įtvirtintų privalomų dogmų. Kitaip rašyti apie Klaipėdos įvykius sovietinėje Lietuvoje nebuvo įmanoma.

Po R. Žiugždos apie diplomatinę Klaipėdos prijungimo pusę Lietuvoje dar rašė virtinė kitų autorių. Bet visi jie, kaip ir R. Žiugžda, rėmėsi pirmiausia Lietuvos archyvų medžiaga; tik vienas kitas istorikas suaktualino kai kuriuos Rusijos, Lenkijos ar Prancūzijos archyvuose saugomus dokumentus.

Prancūzijos medžiaga gausiai paremti kai kurie per pastaruosius du dešimtmečius pasirodę darbai į klausimo pažinimą įpūtė naują gūsį pirmiausia todėl, kad leido pažvelgti į viską iš priešingos (sąjungininkių ar prancūzų) pusės.

Visų diplomatinę veiklą nagrinėjančių autorių tyrimai prisideda prie šiandien moksle įsigalėjusio supratimo, kad Klaipėdos likimu rūpinosi ne vien Lietuva; kuo čia viskas baigsis, rūpėjo ir Lenkijai, Vokietijai, Sovietų Rusijai, nekalbant jau apie pagrindines sąjungines valstybes, pirmiausia Britų imperiją ir Prancūziją.

Taigi į Klaipėdos prijungimą dėl šių tyrimų galėjome pradėti žiūrėti kaip į tarptautinės reikšmės įvykį.

Šešių dienų įvykiai 1923-iųjų sausį, apie kuriuos daugiausia ir pasakota Lietuvoje tarpukariu, irgi neliko be dėmesio. Po Antrojo pasaulinio karo išeivijos spaudoje pirmiausia prabilo jų organizatoriai: Erdmonas Simonaitis, Jonas Polovinskas-Budrys, Vincas Krėvė-Mickevičius, Ernestas Galvanauskas, Aleksandras Marcinkevičius ir kiti. Dar ne viską jie pasakojo atvirai, dar daug ką maskavo. Jų atsiminimuose ir nemažai netikslumų. Tai suprantama. Juk dokumentai daugeliui jų nebuvo prieinami.

Paskui, 8-9 dešimtmečiais, išeivijos spaudoje įsiplieskė diskusija, kurios pagrindinis leitmotyvas buvo - ar 1923-iaisiais Klaipėda buvo atvaduota, ar iš tiesų buvo sukilimas, kaip pasakota tarpukariu, ar tai veikiau laikytina Lietuvos Vyriausybės, kariuomenės ir šaulių drąsiu žygiu, karine operacija.

Šioje diskusijoje pasisakė vienas kitas dalyvis, 1923 m. pradžioje tarnavęs Ypatingo paskyrimo rinktinėje.

Kazys Ališauskas tada publikavo bene detaliausią iki tol pasirodžiusį karinės operacijos aprašymą. Bet vėlgi dokumentai nei jam, nei kitiems autoriams nebuvo prieinami. Tad po 1990 m. daug ką teko tikslinti. Čia daugiausia nuveikė Vygantas Vareikis ir kiti autoriai.

Iškapstę dokumentus Kariuomenės štabo ir kituose archyvų fonduose, šiandien istorikai jau gali gana detaliai, kai kada net valandų tikslumu, atkurti įvykių eigą.

Detaliausiai iki šiol tą ir esame padarę šių metų pradžioje skaitytojus pasiekusioje knygoje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“.

Kodėl kyla tiek diskusijų ir net tam tikras susipriešinimas dėl termino, kaip įvardinti šį istorinį įvykį?

Iš tiesų, pavartę tarpukariu leistą lietuvišką spaudą ar istorijos vadovėlius, ten rasime įvairiausių sąvokų: atsiėmimas, atvadavimas, prijungimas, prisijungimas, sukilimas, užėmimas ir kt. Visi šie terminai yra įsitvirtinę mūsų kultūros rezervuare, iš kurio žmonės dar ir šiandien semia ir dalija kitiems įvairius pavadinimus. Tai su tuo nereikia nieko daryti. Tiesiog priimkime tai kaip kultūros faktą.

Tačiau, be viso to, dar yra profesionalus kalbėjimas apie istoriją, paprastai išsiskiriantis tuo, kad jame matomas platesnis kontekstas ir skiriama daugiau dėmesio niuansams.

Istorijos moksle tikslus kalbėjimas yra tam tikras kompetencijos įrodymas. Tenka pripažinti, kad ne visiems istorikams tai vienodai pavyksta. Bet tą irgi galime priimti kaip faktą, kad ne visi istorikai yra vienodai kompetentingi ir ne visi vienodai pedantiški.

Pristatydami savo tyrimus, tyrinėtojai visame pasaulyje ir komunikuoja tarpusavyje, ir stengiasi pasiųsti tam tikrą žinią - kartais mažiau, kartais labiau paveikią - plačiajai visuomenei. Tad barjerus tarp išankstinio žinojimo ir moksliniais tyrimais pagrįstos komunikacijos stengiamės įveikti.

Bet ne kartą esu sakęs, kad viso istorijos sudėtingumo suvedimas į vieną sąvoką yra ne kas kita, kaip reiškinio supaprastinimas. Tą irgi turime suvokti.

Klaipėdos istorikų išleistoje knygoje vartojamas terminas „prijungimas“. Kodėl? Į tai itin jautriai reaguoja lietuvininkų bendruomenė. Sako, kad tokiu būdu nuvertintas vietinių Klaipėdos krašto žmonių indėlis. Koks būtų jūsų atsakas jiems?

Istorikai sako „karinė operacija“, kai kalba apie 1923 m. sausio 10-15 d. įvykius.

Istorikai sako „cesija“, kai kalba apie Klaipėdos buvimo Lietuvoje teisinį pagrindą - 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos deklaraciją. Ir jie sako „prijungimas“, kai kalba ne vien apie sausio mėn. įvykius, bet apie tą ilgalaikį procesą, kurio intensyviausia stadija vyko tarp 1922 m. lapkričio mėn. ir 1923 m. vasario mėn.

Visa tai kyla iš poreikio vis dėlto surasti tą vieną terminą, kuris atliktų tam tikro skėčio funkciją.

Priekaištai dėl vietinių indėlio nuvertinimo man nesuprantami. Ne kartą esame sakę ir rašę, kad ne kas kitas, o Erdmonas Simonaitis, Spiečiuose, netoli Šilutės, gimęs šio krašto lietuvis, buvo visos priedangos istorijos sumanytojas.

Tai jis dar 1921 m. pradėjo kelti idėją, kad Klaipėdą Lietuva turės paimti jėga. E. Simonaitis - vienas Prūsų lietuvių susivienijimo lyderių, Klaipėdos krašto direktorijos narys, tikrai blaiviai mąstęs politikas.

Kodėl E. Simonaitis tai siūlė?

Paskaitykime jo 1948 m. publikuotuose atsiminimuose. „Sukilėlius buvo galima tik Didžiojoj Lietuvoj surinkti“, - ten rašo jis. Tą patį konstatavo 1922 m. pabaigoje Lietuvos žvalgyba: vietos lietuviai nesukils; norint įgyvendinti sukilimo planą, reikia kontingento iš Lietuvos.

Klaipėdos krašto lietuviai dalyvavo įvykiuose, bet tų, kurie dalyvavo, buvo kelios dešimtys, ne keli šimtai ir juolab ne keli tūkstančiai. Sukilti prieš valdžią, siekant pakreipti politinę raidą - daugumai Klaipėdos krašto lietuvių ši idėja buvo visiškai svetima. E. Simonaitis ir kiti tą per daug gerai žinojo.