PARDUOTAS. Paveikslas „Vėjuota“ parduotas aukcione pirkėjui iš Klaipėdos. O jo istorija buvo tokia: „Vėjas buvo toks stiprus, kad išlygindavo bangas. Gūsis išlupo katę jai iš rankų. Buvo klaida neštis gyvūną prie jūros. Šaukdama ji atsigręžė. Tai buvo antra klaida.“
ISTORIJA. Paveikslo „Gitara ir toršeras“ istorija. „Garsas už sienos vis stiprėjo. Vienintelis paveikslas kambaryje šokčiodamas pakrypo ir, regėjosi, tuoj nukris. “Čia mano butas„, - rėkdamas iš visų plaučių atplėšiau duris. Ten nieko nebuvo, tik griuvenos, krūvos statybinio laužo ir traktorius su metaliniu rutuliu. Smūgis įsviedė mane atgal į kambario krėslą. “Čia mano butas„, - sumurmėjau prarasdamas sąmonę. “Kodėl toršeras vis dar šviečia?"
Jonai, kaip sugalvojote užsiimti tapyba? Nuo ko viskas prasidėjo?
Viskas prasidėjo nuo kibiro dažų.
O iš kur tas kibiras dažų?
Gavau barteriu, nes dailės prekių parduotuvei interneto svetainę tvarkiau.
Sunku patikėti, kad visai dailės nesimokėte? Tikrai niekur niekada?
Niekad, niekada. Kai buvau paauglys, tėvai neleido į dailės mokyklą, nes ji buvo mokama. Už tai įtaisė į Marijampolės chorą, iš kurio mane vėliau išmetė. Ilga istorija trumpai.
Kada pradėjote tapyti? Per kiek laiko ir kokio dydžio kolekciją jau surinkote?
Tapyti pradėjau prieš porą metų, žiūrėdamas į savo dukrą Teresę. Ji lankė menų gimnaziją. Man smagu buvo pabandyti, o paskui pagavo azartas. Dabar tapau vienas, tačiau ji yra mano didžiausia kritikė ir jei pasako, kad tobulėju, tikiu ja.
Mano kolekcija - nukabinėtos dvi kambario sienos. Dalį išdalinau, dalį užtapiau.
Kaip gimsta jūsų paveikslų siužetai?
O, vargeli... tai va, ko klausia dailininkų. Esu truputį suglumęs, nes dažniausiai būdavau kalbinamas kaip muzikantas.
Tikslas, kurį sau užsibrėžiau ir kurio siekiu, - išmokti tapyti šviesą. „Facebook“ esu narys keliose grupėse, kuriose dailininkai dalinasi savo darbais. Stebėdamas jų darbus mokausi ir nuolatos balansuoju tarp realizmo ir abstrakcijų.
Išeina, kas išeina - baltokiškas impresionizmas. Kartais perpiešiu fotografijas, kartais nusiperku gėlių natiurmortui arba pasidarau kompoziciją iš to, kas papuola po ranka. Kadangi nelaikau savęs dailininku, labiau savamoksliu tapytoju - aistruoliu, mano kartelė siužetams nėra labai aukšta.
Kokių patirčių, emocijų jums sukelia tapyba?
Na, jei jau taip tiesiogiai - po tapymo negaliu užmigti 3-4 valandas. Spalvos, šviesa mane keistai veikia. Energizuojančiai. Tapymas būna vienintelis laikas, kai pamirštu žvilgčioti į telefoną, pasikalbu su savim. Jei klausausi muzikos - ranką vedžioja ritmas. Įdomi tokia būsena. Išgryninanti.
Kaip pats vertinate savo paveikslus? Ar turite mylimiausią?
Kaip dailininkas, ko gero, turiu labai žemą savivertę, nes nuolat išgyvenu būseną, kad va, va, tuoj nutapysiu šedevrą, o tai, ką nutapiau - nieko verta. Jei atvirai - neturiu draugų - profesionalių dailininkų, su kuriais galėčiau pakalbėti, ar teisinga linkme einu. Na, o likę draugai tikriausiai vertina tai kaip saviterapiją. O kaip kitaip vertinti?
„RAMIAI!“
Mylimiausias darbas... „Gitara ir toršeras“. Nutapiau prieš metus. Man pirmą kartą pavyko išgauti šviesą taip, kaip norėjau.
Kodėl parduodate kūrinius aukcione?
Aš kartais draugų rate „paleidžiu“ savo darbus. Iš esmės tam, kad atlaisvinčiau kambario sienas ir atsipirktų tas kibiras dažų, kurių neištaškiau vaikystėje, bet dabar savęs tikrai nevaržau. Bet čia nėra mano tikslas - pardavinėti. Tiesiog paveikslai, kaip ir knygos, skirti žmonėms, o ne būti užkištiems.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą