1. Biblijoje aprašomų įvykių liudijimas po Jonos kapu
Keturiuose tuneliuose, kuriuos „Islamo valstybės" kovotojai išrausė po Jonos kapu, archeologai rado septynis 2700 metų senumo užrašus apie Asirijos karaliaus įstatymus, minimus Biblijoje. Nors „Islamo valstybė" yra atsakinga už daugybės nepaprastai vertingų artefaktų sunaikinimą ar pardavimą Irako okupacijos metu, jų plėšikavimas padėjo padaryti vertingą atradimą senoviniame bibliniame Ninevės mieste.
Kai 2017 m. pradžioje Irako armija išlaisvino šį rajoną, archeologai aptiko tunelius, kuriuos iškasė islamistai, kad galėtų rinkti ir pardavinėti senovinius artefaktus juodojoje rinkoje.
Tyrinėdami tunelius, archeologai po išsprogdintu pranašo Jonos kapu netikėtai atrado asirų rūmų vietą. Senoviniuose įrašuose aprašomas Asirijos karaliaus Asarchadono valdymas (681-669 m. pr.m.e.), kuris yra minimas Biblijos „Karalių knygoje" [19:37], „Pranašo Izaijo knygoje" [37:38] ir „Ezros knygoje" [4:2]. Asarchadonas buvo Sinacheribo, kurį pasak Biblijos, 681 m. pr.m.e. nužudė sūnūs, kai jis nepajėgė užimti Jeruzalės.
Paskui Asarchadonas grįžo į Ninevę, pasiskelbė karaliumi ir išvijo savo brolius. Manoma, kad tais pačiais metais jis pradėjo atstatinėti Babiloną. Įrašai po Jonos kapu taip pat byloja, kad Asarchadonas atstatatė dievo Ašuto šventyklą, perstatė senovinius Babilono ir Esagilos miestus ir „atnaujino didžiųjų dievų statulas".
2. Ar išties Nojaus laivas užplaukė ant Ararato kalno
Biblijoje nėra tiksliai nurodyta, kur Nojaus laivas priplaukė sausumą, tiesiog rašoma, kad jis sustojo „Ararato kalnuose". Taigi dabartinės Turkijos teritorijoje esantis Araratas nebūtinai yra tas pats kalnas, ant kurio užstrigo Nojaus arka, ir mokslininkai ieško biblinio laivo gan plačioje teritorijoje.
Archeologų grupė, tyrinėjusi Turkijoje esantį Al Džudi kalną, jokių naujų legendinio laivo gyvavimo įrodymų nerado, bet mokslininkai aptiko senovinį asirų reljefą, iškaltą uoloje. Piešinyje vaizduojamas senyvas barzdotas vyras, stovintis aukštai iškėlęs dešinę ranką, o kairėje laikantis lazdą. Kadangi ant galvos nėra jokio apdangalo (ko būtų galima tikėtis iš asirų karaliaus), labiau tikėtina, kad čia vaizduojamas galingas vietininkas Šamši-ilu, kuris valdė didžiąją Šiaurės Sirijos dalį maždaug 780-745 m. pr.m.e.
Ilgai buvo manoma, kad Nojaus laivo liekanos yra ant vieno iš trijų kalnų: Ararato, Al Džudi arba Nisiro. Dauguma laikosi nuomonės, kad jos iki šiol guli ant Ararato, kaip tai buvo aprašyta Pradžios knygoje. Tačiau Ararato kalnas pavadinimą gavo tik II a., krikščionybei įsigalint Sirijoje.
3. Šeši seniausi Jėzaus atvaizdai
Kadangi nei Biblijoje, nei Naujajame Testamente nėra aprašyta, kaip atrodė Jėzus Kristus, kurdami Dievo sūnaus paveikslą, dailininkai ir mozaikų kūrėjai laikydavosi savo meto kanonų. Tai reiškia, kad iš kai kurių ankstyviausių Jėzaus atvaizdų galima spręsti apie ankstyvosios krikščionybės ikonografinį stilių. Štai seniausi istorikams žinomi Kristaus atvaizdai:
a) Aleksamenoso grafitas, I a.
Šis „grafitas", vaizduojantis vyrą, žiūrintį į nukryžiuotą žmogų asilo galva, buvo išraižytas I a. vieno iš Romos namų tinke. Tai išties pasišaipymas iš Kristaus, nes tuo metu krikščionybė nebuvo oficiali religija, ir dauguma Romos gyventojų krikščionis vertino įtariai ir skeptiškai.
b) Gerasis ganytojas, III a.
Nors Evangelijose ir neaprašoma Jėzaus išvaizda, jose yra daug vaizdingų apibūdinimų. Ko gera, nuostabiausia yra „Gerojo Ganytojo" metafora. Šv.Jono Evangelijoje [10:11 ir 10:14] Jėzus kalba: ‚Aš esu gerasis ganytojas... geras ganytojas atiduoda gyvybę už avis". Todėl nekeista, kad daugelis ankstyvosios krikščionybės laikotarpio dailininkų Kristui atvaizduoti rinkosi piemens įvaizdį.
c) Išminčių pagarbinimas, III a.
Kitas Kristaus paveikslas, pateikiamas Naujajame Testamente, yra išminčių pagarbinimas, aprašytas šv.Mato Evangelijoje [2: 1-12]. Pirmaisiais krikščionybės metais tai buvo viena populiariausių Kristaus gyvenimo scenų. Paveikslas, kuriame vaizduojami išminčiai, atnešantys dovanų kūdikiui, buvo sukurtas papuošti III a. sarkofagui, kuris dabar yra saugomas Vatikano muziejuje.
d) Paralyžiuotojo išgydymas, III a.
Vienas iš Jėzaus padarytų stebuklų, aprašytų Evangelijose - kaip jis Kafarnaume išgydė paralyžiuotą žmogų. Nuo tada šis epizodas tapo būdingu krikščioniškos ikonografijos bruožu. Ligonio išgydymo paveikslas, datuojamas III a., buvo rastas seniai apleistos bažnyčios Sirijoje baptisterijoje. Tai vienas ankstyviausių Kristaus paveikslų, žinomų istorikams.
e) Kristus tarp Petro ir Pauliaus, IV a.
Freska buvo nutapyta Marcelino ir Petro katakombose Romoje, šalia vilos, kuri kadaise priklausė imperatoriui Konstantinui. Žemiau pagrindinių Jėzaus, Petro ir Pauliaus figūrų vaizduojami keturi kankiniai - Gorgonijus, Petras, Marcelinas ir Tiburcijus, palaidoti šiose katakombose.
f) Kristus Pantokratorius, VI a.
Graikiškas žodis „Pantocrator" reiškia „visagalis". Kad atvaizduotų Dievo galybę, Bizantijos ikonų tapytojai naudodavo tokius niuansus, kaip atsuktas dešinės rankos delnas - jėgos ir autoriteto simbolis. Šis atvaizdas - seniausias žinomas „Visagalio Kristaus" atvaizdas pasaulyje. Jis buvo nutapytas ant medinės lentos VI arba VII a. ir šiuo metu yra saugomas Šv.Kotrynos vienuolyne Sinajuje (Egiptas), viename seniausių pasaulio vienuolynų.
4. Vieta, kur kadaise buvo Sodoma
Archeologas Stivenas Kolinzas (Steven Collins) teigia radęs Sodomos liekanas. Jis šį atradimą padarė remdamasis Biblijos geografinėmis nuorodomis, taip pat neseniai Tel al Hamame rastais archeologiniais artefaktais.
Biblijoje teigiama, kad Sodoma buvo nuodėmingas miestas. Už tai Viešpats, norėdamas nuo Žemės paviršiaus nutrinti miestą ir jo nuodėmę, „užleido ugnies ir sieros lietų". Tel al Hamame archeologai rado daugybę didžiulio gaisro liudijimų: dėl jo bronzos amžiaus vidurio miestas virto griuvėsiais. Keramikos likučiai išsilydė, o tai rodo, kad juos trumpą laiką veikė temperatūra, gerokai viršijanti 1100 laipsnių pagal Celsijų (apytikrė vulkaninės magmos temperatūra). Gali būti, kad miestą sunaikino asteroidas arba žemės drebėjimo metu išsiveržęs vulkanas.
5. Kas nutiko tikrajam Kristaus kryžiui
Relikvija, daugybę kartų slėpta ir vėl atrasta, buvo suskaldyta į gabalus ir išmėtyta po visą pasaulį.
Po Jėzaus mirties žydai, bijodami, kad jo mokiniai norės atkasti palaikus, tiesiog pradangino visus daiktus, susijusius su nukryžiavimu. Jėzaus kryžius ant Golgotos buvo įmestas į duobę kartu su kitais dviem, ant kurių buvo nukryžiuoti du plėšikai. Po 300 metų atvykusi į Šventąją žemę, imperatorienė Elena rado tris kryžius, bet buvo neaišku, kuris iš jų buvo Viešpaties. Norėdama tai išsiaiškinti, ji atliko eksperimentą - tikrasis kryžius moterį išgydė.
Vėliau kryžius dingo, atsidūręs persų rankose. Relikvija buvo jų „koziris" derantis su Rytų Romos imperija (Bizantija). Bet 630 m. Iraklijus, Bizantijos imperatorius, laimėjo įtikinamą pergalę prieš persus ir grąžino dalį kryžiaus į Jeruzalę (kita dalis liko Konstantinopolyje).
Po keleto metų Jeruzalė pateko į musulmonų rankas. Kai krikščionis imta persekioti, kryžius vėl buvo paslėptas. Po 90 metų (1099 m.) jis buvo aptiktas per kryžiaus žygius, kuriuos Bažnyčia rengė Šventajai žemei išvaduoti. Jis tapo kryžeivių karalystės Jeruzalėje simboliu.
1187 m. tikrasis kryžius vėl dingo, ir šįkart galutinai, mūšio lauke. Kryžeiviai buvo jį pasiėmę į kovą, norėdami užsitikrinti pergalę prieš sultoną Saladiną. Tačiau jie mūšį pralaimėjo ir Jeruzalė atsidūrė sultono valdžioje. Kryžius be pėdsakų dingo. Pasak legendos, popiežius Urbonas III, išgirdęs šią naujieną, krito negyvas.
Visi medžio gabalai, kaip relikvijos platinami arba pardavinėjami visame pasaulyje, per daugelį amžių (ypač viduramžiais) išsibarstė po įvairias bažnyčias. Pagal įvairius tyrimų duomenis, spėjami tikri Jėzaus kryžiaus fragmentai sudaro tik dešimtąją kryžiaus dalį (likusiųjų kilmė buvo pripažinta abejotina). Didžiausias fragmentas išliko Graikijoje, Atono vienuolyne, kiti saugomi Romoje, Briuselyje, Venecijoje, Gente ir Paryžiuje.
Kafarnaumo sinagoga, kurioje Jėzus Kristus darė stebuklus. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą