Tvarumas, antrinis panaudojimas – teatre šios koncepcijos dažnai lieka nuošalyje.
Šįkart įdėmus spektaklio kūrybinės komandos žvilgsnis į jau turimus resursus atskleidė, kiek daug galima nuveikti su medžiagomis ir objektais iš spektaklių, kurių dažnu atveju seniai nebėra repertuare.
Vaiko kambarys, kosmoso erdvė, džiunglės, ugnikalnio išsiveržimas – tereikia lašelio fantazijos, kad nutiktų vis naują pasaulį atskleidžiantis stebuklas.
Spektaklio „Bildukas“ sumanytojai ir režisieriai Klaipėdos dramos aktoriai Samanta Pinaitytė ir Karolis Maiskis sukūrė linksmą ir įtraukiančią istoriją apie tvarkytis nemėgstančio berniuko ir netvarką dievinančio Bilduko Tuko susitikimą, patiriamus nuotykius ir augančią draugystę.
Spektaklio scenografiją kūrė šio teatro senbuvis, dekoracijų ir scenos aptarnavimo skyriaus vadovas Rytis Veverskis.
Tiesa, vadinamas scenografu tik juokėsi ir sakė save labiau linkęs įvardinti kaip erdvės tvarkytoją.
Jo asistente dėliojant „Bilduko“ pasaulį buvo dar viena ilgametė teatro darbuotoja, dailininkė-dekoratorė Daiva Dašenkovienė.
Jiems ir teko iššūkis bei įdomi užduotis „Bilduko“ erdvę kurti iš to, kas jau turima teatro sandėliuose.
„Turimos medžiagos riboja fantaziją, pavyzdžiui, jau yra langas, durys, seni kilimai, virvės, rūbai. Reikia sugalvoti, kaip tai panaudoti ir kaip procese gaminti kuo mažiau naujų daiktų.
Štai, Daiva iš skarmalų kaugės turėjo sukurti gyvūnus, o tai kur kas sudėtingiau nei nupiešti brėžinį ir nunešti audinių į siuvyklą“, – apie tekusio darbo ribojimus pasakojo R. Veverskis.
Kita vertus, pasak jo, senų spektaklių fragmentai turi sentimentalią vertę, „niekada nesinori jų utilizuoti, vis atrodo, kad galima išsaugoti, gal panaudoti kaip nors kitaip.
Tad ir šiuo atveju, naudoji nebereikalingus dalykus, medžiagas ir per tai pajunti kažkokį tęstinumą, augimą. Tai geras ir šiltas jausmas“.
Kuriant „Bilduką“ naudotos medžiagos iš ne vieno seniai neberodomo spektaklio, kai kurios keliančios įdomias asociacijas, „pavyzdžiui, kilimai atkeliavo iš prieš vienuolika metų rodyto spektaklio „Dėdės Tito džiazas“, Bilduko Tuko personažą kuriantis aktorius Vaidas Jočys jame vaidino dėdę Titą. Kėdės iš šiek tiek naujesnės „Pūkuotuko pasakos“.
Centrinis berniuko kambario langas – iš vieno mūsų teatre filmuoto kino filmo, jo komanda jį tiesiog paliko mums, sakė „pasilikit, jei reikia, nes patys išmesim“.
Prireikė, filmo dailininkė leido naudoti, tad šiek tiek konfigūravome, perdažėme ir puikiai tiko“, – vardino scenografas.
Pati spektaklio scenografijos idėja pradėjo formuotis tik susipažinus su „Bilduko“ dramaturgine medžiaga.
„Mums rūpėjo sudaryti sąlygas stebuklo atsiradimui per žaidimo prizmę, – sakė R. Veverskis. – Spektakliai vaikams turi būti kuriami labai atsakingai, vaikai iškart pastebi kiekvieną melą.“
Taigi ieškodamas erdvinių sprendimų jis pirmiausia stengėsi prisiminti save patį vaikystėje, atgaminti specifišką vaikystei būdingą žvilgsnį, „kaip žiūrėjau į savo aplinką, koks buvo mano žvilgsnis.
Padėjo prisiminimai apie vaikystėje žaistus žaidimus, pavyzdžiui, krepšinį žaisdavau kamuolį mėtydamas į apverstą taburetę.
Taigi, man buvo svarbu prisiminti tą jausmą, pažiūrėti į erdvę kaip į žaidimo aikštelę ir rasti, ką joje galime padaryti su teatre turimomis medžiagomis“.
Viso „Bilduko“ vidinio pasaulio atspirties tašku tapo... sienos. Anot R. Veverskio, nuo jų ir aplink jas kūrėsi tolimesnis vaizdas, „pačioje pradžioje turėjau idėją apie judančias sienas, spektaklyje vyksta veiksmo kaita ir norėjosi, kad erdves būtų galima keisti minimaliomis priemonėmis.
Po to atsirado krepšinis, tada džiunglės, vaiko kambarys. Iš pradžių tas sienas norėjosi daryti ryškias, skirtingų spalvų, bet įsijungė projekcijos, tad jos ir padiktavo, kokios bus tos sienos.
Svarbu pabrėžti, kad visi komandos nariai dirbdami galvojome vieni apie kitus, stengėmės, kad visiems būtų gerai“.
Tai atsispindėjo ne tik per siekį, kad scenoje kuo patogiau jaustųsi „Bilduko“ aktoriai, bet ir išankstinį galvojimą apie būsimą spektaklio gyvenimą – jo montavimą ir demontavimą, siekta, kad kaskart ruošiantis rodyti šį spektaklį, jį paruošti scenai būtų galima kuo efektyviau.
Svarbus scenografijos elementas buvo seni rūbai – jų sunaudota daugybė, iš pačių įvairiausių spektaklių, kai kurie 15–20 metų senumo, dalį rūbų sunešė patys teatro darbuotojai – pasidalinti nebereikalingais ir spintose dulkes kaupiančiais drabužiais jie kviesti pritrūkus žalios spalvos ir vaikiškų rūbelių.
Tramdyti šią medžiagą teko D. Dašenkovienei, „daugiausia energijos pareikalavo gyvūnai iš rūbų, bet man labai patiko juos kurti, be to, antrinis medžiagų panaudojimas pačiai labai rūpima tema.
Kai pas mane atvažiavo tie rūbų maišai, iškart įsijungė dailininkės matymas: susidėliojau krūveles spalvomis, atspalviais – jau iškart mačiau į priekį, kaip ką naudosiu.
Tada pradėjau dėlioti faktūromis. Galvojau ir apie būsimus žiūrovus, vaikus, kaip jie matys, pavyzdžiui, dramblį.
Juk jis negali būti vien pilkas, gal turi būti ryški nosis, ausis“. Ji pripažino, kad žvelgdama į galutinį spektaklio rezultatą, į žiūrovų reakcijas džiaugėsi, supratusi, kad pavyko sukurti vaikams patrauklų spektaklio pasaulio vaizdą, „vaikams tikrai patiko, mačiau.
Malonu, kad pataikėme. Žiūrint galutinį spektaklio vaizdą pačią labiausiai nustebino džiunglės – su jomis buvo daugiausiai vargo, iš pradžių vis atrodė per plokščios, vis kažkas kliuvo, niekaip neradome sprendimo, net buvom galvoję atsisakyti jų koncepcijos“.
Scenografo asistentė bandydama apibūdinti spektaklio vaizdą minėjo, kad žiūrėdama į visumą ji itin džiaugiasi, jog pavyko sukurti šiuolaikinio vaiko kambario repliką – iškart kiekvienam vaikui atpažįstamą erdvę.
Ją pamačius žiūrovams nėra sunku leistis į „Bilduko“ kūrėjų vystomą pasakojimą. Tiek R. Veverskis, tiek D. Dašenkovienė taip pat pabrėžė, kad nors „Bilduko“ pasakojimas prasideda netvarkingame, apverstame berniuko kambaryje, jiems buvo labai svarbu išlaikyti balansą, kuriant bendrą erdvės vaizdą palikti erdvės įsižiebti vaikų vaizduotei.
Klaipėdos dramos teatre jau seniai nebuvo spektaklio, kurį kurtų vien šio teatro darbuotojai, tad „Bilduko“ atveju galimybė dirbti vien su labai gerai pažįstamais kolegomis buvo ypatinga patirtis.
„Šis darbas buvo didžiulė atgaiva širdžiai, gera, kai tavimi tiki ir pilnai pasitiki – tai labai įkvepia.
Abu režisieriai taip pat buvo labai įsitraukę, jie taip nuoširdžiai stengėsi, rūpinosi, vis klausdavo, gal reikia pagalbos. Tai nepaprastai gražus jausmas“, – sakė D. Dašenkovienė.
Pasak jos, kai dirbama su viešinčiais kūrėjais, užtrunka, kol užsimezga ryšys ir susiformuoja pasitikėjimas, šiuo atveju nuo pat kūrybinio proceso pradžios buvo justi didelis komandos bendrystės ir pasitikėjimo vieni kitais jausmas.
„Kartu dirbame kasdien ir labai glaudžiai vieni kitus pažįstame, atsižvelgiame vienas į kitą, aišku, būna ir kūrybinių ginčų, kaip be to, bet išskirčiau didžiulį įsiklausymą ir norą padaryti gerą bendrą darbą“, – „Bilduko“ procesą apibendrino R. Veverskis.
Artimiausi spektaklio rodymai Klaipėdos dramos teatre: spalio 20 d., gruodžio 8, 20 ir 22 d.
Režisieriai: Karolis Maiskis ir Samanta Pinaitytė, scenografas Rytis Veverskis, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, šviesų dailininkas Linas Rubinas, vaizdo projekcijų menininkas Albertas Vaitiekus, režisierių asistentas Alius Veverskis, scenografo asistentė Daiva Dašenkovienė. Vaidina: Vaidas Jočys, Osvaldas Tokarevas, Samanta Pinaitytė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą