Darius Kuolys: Kokios stiprios senprūsiškos tapatybės tais šimtmečiais Prūsijos kunigaikštystėje dar būta

Ir kiek daug istoriko Mato Pretorijaus Klaipėdiečio (apie 1635-1704) darbe – jo prosenelio Jono Bretkūno (1536-1602) rašytos, bet neišlikusios „Prūsų krašto kronikos“.

Kokios stiprios senprūsiškos tapatybės, kokio gyvo senprūsiško patriotizmo tais šimtmečiais Prūsijos kunigaikštystėje dar būta. Kaip įspūdingai šis patriotizmas persipynė su lietuvišku.

Kadaise, Ingės Lukšaitės paskatintas, Vilniaus universiteto bibliotekoje daug laiko praleidau prie Viktoro Falkenhahno 1941-aisiais vokiškai išleistos milžiniškos monografijos „Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai“. Kaip reikėtų jos ir leituviškai, – tąsyk galvojau. Koks dar nematytas Prūsijos paveikslas dabarties lietuviams atsivertų – su Bretkūną globojusiu kilmingu prūsų intelektualu Kristupu Alzunijumi, siekusiu tapti Lietuvos valdovo bibliotekininku Vilniuje, ir kitais veik nepažintais personažais...

O šiandien svarstau: gal intriguojantys Pretorijaus „Prūsijos įdomybių“ tomai galėtų sužadinti ne tik jaunųjų kolegų humanitarų, bet ir visuomenės, mokyklų dėmesį pradingusiai Prūsijos Lietuvai, toms Kristijono Donelaičio apgailėtoms „lietuviškoms gadynėlėms, kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo“?

Ir gal pagrįstai poetas Jonas Aistis bus lietuvius vis raginęs neužmiršti pamokančio prūsų likimo?

Nuotraukoje – pirmo Prūsijos karaliaus Vaidevučio vėliava, Pretorijaus persipiešta iš Simono Grunau „Prūsijos kronikos“, kartu su prūsų kilmingųjų herbais publikuota šeštame tome. Mįslingą šios vėliavos įrašą XX amžiaus pradžioje mėgino perskaityti Kazimieras Būga.

O bibliografinis knygos aprašas būtų toks:

Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“, t. VI, parengė Vilija Gerulaitienė, Ingė Lukšaitė, Gitana Zujienė, Karolis Tumelis, bendradarbiaudami su Tomu Veteikiu, Jurgenu Buchu, Egidijumi Bacevičiumi, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2024.