Denisas Nikitenka: Istoriniai Klaipėdos tiltai

Upes ar gynybinius griovius, kanalus jungiantys tiltai miestams visais laikais buvo itin svarbūs. Ne išimtis - ir Klaipėda, kuri yra išskirtinė vienu aspektu: uostamiestyje beveik nebelikę autentiškų tiltų.

Nepaisant to, Klaipėda, arba Mėmelis, garsėjo įdomiais, puošniais, įvairias funkcijas atlikusiais bei originalius inžinerinius sprendimus turėjusiais tiltais. Vienas jų iki šiol yra veikiantis ir laikomas didžiausia senamiesčio egzotika.

Uždirbdavo pinigus

Bene garsiausias ir labiausiai lankomas, fotografuojamas Klaipėdos tiltas kaip ir prieš šimtmetį, taip ir šiais laikais yra Biržos tiltas. Tačiau retas svečias žino, jog tai - ne tik sovietinių laikų (1948 m.) inžinerinis statinys, bet ir visiškai nepanašus į tikrąjį, prieš Antrąjį pasaulinį karą abu Dangės krantus jungusį tiltą.

Dar daugiau: dabartinis yra pakreiptas šiaurės rytų kryptimi ir nebeatitinka senojo trajektorijos. Nors ir nedarkantis senamiesčio, papuoštas prieškario žibintus imituojančiais elementais, šis tiltas - tarsi sunaikinto ištiso Biržos gatvės kvartalo simbolis.

Originaliai Biržos tiltas jungė dabartinę Tiltų (prieškariu - Friedricho Wilhelmo) gatvę su buvusia Biržos gatve (Börsen Strasse). Pastaroji driekėsi iki dabartinės Atgimimo aikštės vidurio (ten stovėjo Lenino paminklas), darė posūkį šiaurės rytų kryptimi ir įsiliejo į tuometę Liepojos gatvę (Libauer Strasse, dab. Herkaus Manto g.).

Po Antrojo pasaulinio karo visas tankiai užstatytas Biržos gatvės kvartalas su pačiu impozantiškuoju Biržos pastatu buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus: vietoje senųjų pastatų (juose veikė įvairios parduotuvės, leidykla, firmų biurai ir kt.) atsirado Lenino aikštė.

Apie senąjį, dar medinį Biržos tiltą rašęs J. Tatoris pažymėjo, jog šis tiltas XVIII a. turėjo strateginę reikšmę ir jį saugojo dešiniajame Dangės krante supiltas ravelinas.

„Biržos tiltas miestui duodavo nemažai pajamų: kiekvienas praplaukiantis laivas privalėjo mokėti tilto pakėlimo mokestį - medinio tilto viduryje būdavo atidaroma nedidelė anga, kad pralįstų burlaivių stiebai. Iki XIX a. vidurio tai buvo vienintelis tranzitinis tiltas. Jam buvo skiriama daug dėmesio: tiltas daug kartų rekonstruotas, perstatytas. <...> Kaip ir kituose Europos miestuose, XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje ant šio tilto stovėjo neišvaizdūs prekybiniai pastatai“, - knygoje „Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ (1994 m.) rašė jis.

Biržos tiltas miestui duodavo nemažai pajamų: kiekvienas praplaukiantis laivas privalėjo mokėti tilto pakėlimo mokestį.

Toks, kokį matome senuosiuose atvirukuose, Biržos tiltas buvo pastatytas 1879 m. pagal vietinio architekto Meyerio projektą (metalinę jo dalį projektavo Vokietijos Wiesbadeno miesto inžinierius Bernsteinas). Tai buvo vienos tuomečio Danzigo (dab. Gdansko, Lenkija) firmos pastatytas varstomasis metalinis tiltas ant mūrinių atramų.

Kai anuomet nepalyginti platesne ir gilesne Dange plaukdavo laivai, atsidarydavo dvi varstomos devyniolikos ir keturiolikos metrų pločio angos. Nuo 1904 m. Mėmelio gatvėmis ėmus riedėti elektriniam tramvajui, teko rekonstruoti viršutinę Biržos tilto dalį ir įrengti elektros laidus. Ši transformacija tiltą pavertė pačiu gražiausiu mieste: buvo pastatyti du ažūriniai jugendo stiliaus portalai, prie kurių prikabinti žibintai.

Grandinių tiltas

Dar vienas Klaipėdos tiltas įžymybė - tai vadinamasis pasukamasis tiltelis šalia piliavietės. Jo atsiradimo istorija - ne tokia romantiška, kaip pats nuostabus, iki mūsų dienų autentiškas išlikęs, restauruotas ir veikiantis inžinerinis įrenginys.

1783 m. tuometis Prūsijos karalius Friedrichas II (1712-1786) ėmėsi utalitarinės politikos, kuri atrišo rankas žmonėms naikinti, savo reikmėms naudoti senąjį viduramžių paveldą: pastatus, pilis, piliaviečių gynybinius įtvirtinimus. Tokia lemtis ištiko ir buvusį miestą-tvirtovę Mėmelį (Klaipėdą).

„Patys grioviai (Memelburgo piliavietės. - Autor. past.) savo ruožtu naudoti medienai sandėliuoti. Miško medžiaga, atplukdyta parduoti iki Klaipėdos, buvo laikoma ne tik marių pakrantėje ties pilimi XVIII a. viduryje įrengtuose specialiuose medienos vandens baseinuose-saugyklose <...>, bet ir pilį juosusiuose vandens grioviuose. <...> Patekti į griovius šiaurinėje piliavietės dalyje buvo iškasta įplauka iš Dangės upės, per ją dar XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje nutiestas tiltelis <...>“, - knygoje „Klaipėdos pilis: tyrimai ir šaltiniai“ (2019 m.) rašė jos bendraautorius, istorikas, Klaipėdos universiteto prof. dr. Vasilijus Safronovas.

Kadaise medienai transportuoti skirta įplauka į Memelburgo gynybinius griovius dabar tarnauja jachtoms, o 1885 m. įrengtas metalinis, rankiniu būdu sukiojamas tiltas išliko iki šiol. Tiesa, jo niekas nebevadina taip, kaip prieškariu - Grandinių tiltu, pokariu prigijo pasukamojo tiltelio vardas.

Pasukamasis (nuo 1885 m.), arba Grandinių, tiltelis nutiestas iškasus pilies griovius su Dange jungiantį perkasą.

Jį garsina ir legendai apie juodąjį vaiduoklį iliustruoti 2010 m. pastatyta bronzinė skulptūra (autoriai Sergejus Plotnikovas ir Svajūnas Jurkus).

Tiesa, baidyklės atvaizdas turėtų gąsdinti žmones ne prie Grandinių, o prie tikrojo Memelburgo pilies tilto. Jo seniai nebėra, ir šis medinis tiltas tįsojo virš vakarinio gynybinio griovio (Priešpilio g.), maždaug toje vietoje, kur dabar ši fosa užsibaigia. Ją atkūrus, tikėtina, bus pastatytas ir legendinis tiltelis į pilį.

Pačioje mitinėje istorijoje pasakojama, kad 1595 m. vasario 19 d., 9 valandą vakaro, Hansas fon Heidė iš Ditmaršo žemės ėjo sargybą prie Klaipėdos pilies, ant pylimo, ties priešakiniu apvaliu bokštu. Staiga jis pamatė, kaip virš pilies griovio iškilo tiltas ir nusitiesė iki pat pylimo, o ant jo stovėjo vyras ilgu juodu drabužiu.

Tasai stipria saksoniška tarme užkalbino sargybinį ir paklausė: „Ko čia stovi?“ Karys atsakė: „Stoviu čia Dievo ir mano maloningiausiojo pono valia.“ Tada juodasis vyras atkirto: „Taip Dievas liepė tau sakyti“, - ir paklausė: „Ar ten, savo gūžtoje, dar turite kuo pilvą prikimšti?“ Hansas atsakė: „Taip, ačiū Dievui, ir valgyti, ir gerti turime pakankamai, taip pat gerų atsargų.“

Tuomet juodasis vyras pratarė: „Bet grūdų ir malkų jums vis tiek trūks.“ Su šiais žodžiais dingo jis nuo tilto, o gynybiniai sutvirtinimai smarkiai braškėjo.

Princas ir šaudyklė

Dar vienas buvęs itin svarbus miestui tiltas vadintas Prūsijos karaliaus ir kultinės karalienės Luizės vyro Friedricho Wilhelmo III (1770-1840) sūnaus Karolio vardu (Karls Brücke). Dabar jo vietoje - Pilies tiltas (pastatytas XX a. 6 dešimtmečio pradžioje; senasis sunaikintas 1944-1945 m.).

Karolio tilto per Dangę prireikė dėl to, kad ilgą laiką žmones ir krovinius ties dabartiniu Dramos teatru iš kranto į krantą kilnojo keltai. Todėl 1829 m. toje vietoje pastatė iš pradžių medinį varstomąjį tiltą, o 1904 m. dėl tramvajaus linijos - jau metalinį tiltą, kurį varstė elektros variklis. 

Anga laivams praplaukti buvo net 20 m pločio. Elegantiškai atrodė metaliniai, iš tiesių ir banguotų vertikalių strypelių padaryti šio tilto turėklai, kurių viršų puošė jugendo stiliui būdingi elementai.

Gaila, tačiau nebeliko (susprogdintas per Antrąjį pasaulinį karą) ir 1874 m. tiesiant Mėmelio-Tilžės geležinkelio liniją iš tašytų akmenų sumūryto arkinio tilto ties dabartine Joniškės g. (vietoje jo - metalinis tiltas).

„Išmūrytas iš akmenų su penkiomis pusapskritėmis arkomis jis atrodė rūstokas ir didingas. <...> Šio tilto atramos apačioje buvo su iškyšomis, kurios per ledonešį saugojo jį nuo sužalojimo. Tačiau laivybai tiltas nebuvo patogus“, - rašė J. Tatoris.

Vienas iš dviejų Tauralaukio tiltų per Dangę (dabartinis Klaipėdos g. yra keli šimtai metrų toliau aukštyn upe nuo senojo, kurio nebeliko nė žymės) buvo šaudyklinis. Labiau atrakcija, nei susisiekimo priemonė: yra išlikusios atvirutės, kuriose pavaizduoti žmonės, stovintys ant virvėmis iš abiejų krantų pritvirtintos savotiškos medinės platformos. Tempiant vieną iš lynų tas „tiltas“ per Dangę slinko, t. y. žmonės patys save, savo raumenų jėga perkeldavo į kitą krantą.