Denisas Nikitenka: Klaipėdos kraštas tik po truputį skinasi kelią į žmonių širdis

Dabar jau ir aš – gintaro žvejas... Kuris nė karto nėra keseliu jūroje gaudęs gintaro. Didžiausią, vaiko kumščio Baltijos aukso grynuolį radęs Būtingėje 2 km nuo jūros, arimuose. O vis dėlto...

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija įteikė apdovanojimą „už Mažosios Lietuvos etnografinio regiono materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo pristatymą visuomenei.“
 
Vadinasi jis „Garbingo gintaro žvejo medalis“, o pagamintas pagal Karklėje rasto tikro XIX a. pabaigos gintaro žvejo žetono pavyzdį. 
 
Su Prūsijos karalystės ereliu, vokišku įrašu „Königliche Bernsteinwerke / Karkelbeck“ ir numeriu. 
 
Tokius privalėjo turėti gintaro žvejai: tai buvusi tarsi individualios veiklos pažyma. 
Laimikį galėdavo parduoti tik valstybei.
 
Sename Karklės kaimelyje prie akmenuoto Baltijos jūros kranto buvo rasti du tokie žetonai (pasiutusios retenybės!): vieną saugo privačios sodybos, kurioje rastas artefaktas, savininkė, o kitas buvo padovanotas tuometei Pajūrio regioninio parko direkcijai. 
 
Pagal jį ir pagamino išties puikias žalvarines kopijas.
 
Gavau tryliktu numeriu paženklintą medalį/žetoną. Labai gerai. Mėgstu šį skaičių. Laumė žmona – dar labiau.
 
Dėkoju už įvertinimą, kuris man brangus dėl pačios formuluotės: už mūsų ypatingojo Mažosios Lietuvos paveldo sklaidą. 
 
Ne tik gintaro tematika. 
 
Apskritai šis regionas dar yra per mažai pažįstamas didžiosios Lietuvos žmonėms: klaipėdiečius pavadina žemaičiais, rodo per televiziją jūrą, o pasakoja reportaže apie įvykį Kuršių mariose.
 
Klaipėdos kraštas tik po truputį skinasi kelią į žmonių širdis, pažinimo lauką su savo absoliučiai nepakartojamu, specifiniu ir itin delikačiu nematerialiuoju ir materialiuoju paveldu. 
 
Džiaugiuosi, kad savo publikacijomis, edukacijomis, paskaitomis, ekskursijomis padedu jį pažinti.
 
Beje, prisidėjau ir prie to, kad šiemet gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje būtų įrašytas į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. 
 
Konsultavau paraiškos teikėją (Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkciją), daviau medžiagą, ir viskas sklandžiai pavyko.
 
Dar nepribrendau, matyt, imti į rankas graibštą, gaudyti „gintarinį“ vėją, bristi į bangas ir žvejoti Baltijos auksą. 
 
Viskam savas laikas, ko gero. 
 
Labai noriu išbandyti! Tiesa, vieną gintariuką šiandien Baltijos bangos man padovanojo. 
 
Šlapią visą.
 
Bet laimingą, laimingą. 
 
Sėdi ant kelių nuotraukoje. 
 
Kartu dėkoju Pajūrio Regioninis Parkas mohikanams Erlandas Paplauskis, Dariui Niciui už ilgametę, dešimtmečius trunkančią bičiulystę ir bendradarbiavimą.
Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder