Denisas Nikitenka: Mus supa ne nebylūs kalnai ir pievos, o realių žmonių nupėduota aplinka
(2)Atrodo, tai – viso labo tik lauko stendas. Tačiau žmonės, matyt, šiame idėjos išpildyme įžvelgė daug daugiau.
Kaip ir aš. Ne stende esmė, o paskleistoje žinioje apie mūsų protėvius. Jų atminimą. Paveldą.
Šįryt prisiminiau šią įkapę... Nepaprasto retumo.
Tai yra vikingų laikų (IX-X a.) įvijinis vyro žiedas, 2015 m. rastas šalia tos pačios Kretingos pilies įrengtame kapinyne. Jį man parodė buvęs ilgametis Kretingos muziejaus fondų saugotojas, šviesios atminties archeologas ir mano mokytojas Donatas Butkus (1952-2018).
Šio žiedo vidinėje pusėje (matyti nuotraukoje) yra paliktas unikalus pėdsakas. Kadaise gyvo buvusio Kretingos kuršio piršto pagalvėlės įspaudai.
Stebuklingu būdu užsikonservavę žalvaryje. Tarsi ID iš tų senų, senų laikų, kai kuršiai drąsiai plaukiojo Baltijos jūra ir kėlė siaubą skandinavų vikingams.
D. Butkus skvarbiomis akimis nužiūrinėjo artefaktą, ne kaip muziejinį eksponatą. Iškaseną.
Mokslinio tyrimo objektą.
Aš iš pradžių net nesupratau, ko jis spokso sustingusiomis akimis į patį paprasčiausią, niekuom neišsiskiriantį ir kuršiams būdingą įvijinį žiedą.
O jis matė daugiau. Tą piršto pagalvėlės įspaudą.
Ko gero, tada pirmą kartą mano viduje tarsi nukrito kažkokia širma. Uždanga. Skirianti mus, tyrinėtojus, nuo jų. Donatas net ne man, o sau panosėje sumurmėjo: „Juk buvo gyvi žmonės...“
Štai, apie ką visa tai. Ne apie piliakalnį – į nekilnojamųjų Kultūros vertybių registrą įrašytą objektą.
Ne apie mitologizuotą alkakalnį ar kapinyną, kuris jau daug dešimtmečių domina archeologus ir leidžia jiems analizuoti kuršių materialinę bei iš dalies dvasinę kultūrą.
Informacinio stendo koncepcija tokia ir buvo: priartinti lankytojus prie tų laikų.
Suvokimo, jog mus supa ne nebylūs kalnai ir pievos, o realių žmonių nupėduota aplinka.
Ne kažkokių personažų, sagų herojų, o realiai gyvenusių kuršių. Šių kraštų autochtonų, kurių dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių tiesiog nebeliko. Jų kalbos. Kultūros. Papročių.
Žmonės. Čia yra esmė. Tokie patys, kaip mes. O mes irgi būsime tais protėviais. Ar mūsų epocha vadinsis kaip nors? Ar analizuos mūsų kultūrinį palikimą?
Štai, šioje vietoje ir susimąstai. Ką tu paliksi po savęs? O jie paliko. Kuršiai. Unikalų, baltišką, mūsų prigimtinį paveldą.
Žemėje užkastas šaknis visa ko, kas esame mes patys.
Ir tas žiedas su kuršio piršto įspaudu – tarsi geriausias pavyzdys, primenantis alfą ir omegą.
Kad ne metalas ir kalnai čia svarbiausi. O tie, kurie gyveno.
Dėkoju už gautas palaikymo žinutes ir, neslėpsiu, malonias pagyras, jog pavyko sukurti kažką įdomaus. Ypatingo.
Kitokį informacijos pateikimą.
Tikiuosi, šis projektas bus tęsiamas ir kituose Kretingos rajono archeologiniuose paminkluose.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą