Rengti pranešimus konferencijose. Filmuotis TV laidose ir dokumentiniame filme. Duoti ne vieną interviu radijui. Konsultuoti. Dalytis medžiaga, informacija. Moderuoti diskusijas.
Vedžioti nematomais istoriniais takais sensacingai gausiai į ekskursijas plūdusius klaipėdiečius. Kalbinti savo sričių žinovus bei įrašinėti tinklalaides. Kurti mažas, įdomias istorijas. Prisidėti prie parodos, piešinių konkurso organizavimo.
Net rėžti sveikinimo kalbą oficialioje vėliavos pakėlimo ceremonijoje piliavietėje Klaipėdos miesto gimtadienio proga.
Ir sulaukiau paties atsakingiausio momento.
Rašau knygą. Tą, kuri manyje brendo, viliojo, gąsdino ir dabar verčia atiduoti paskutines, likusias jėgas bei entuziazmą. „Baltojo švyturio fenomenas“. Kitaip jos ir negalėjau pavadinti. Visos dienos, naktys dabar skirtos tik jai.
Šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje turėsime Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) išleistą rašytinį paminklą tai nuostabiajai, buvusiai, o Švyturių metais – naujai atgimusiai jūrinio miesto ikonai. 1884 m. gruodžio 16 d. įžiebtam Baltajam švyturiui.
Šiaurinio molo perliukui. Klaipėdos uosto vartų sargui. Atsikūrusios, jūrinės Lietuvos valstybės simboliui.
Misija – ne iš lengvųjų. Per 60 psl. knygos turinys bus labai talpus tiek informacija, tiek unikaliomis iliustracijomis.
O pagrindinis herojus pasirodė besąs kietesnis riešutėlis, nei maniau.
Atvirukai. Istorinės nuotraukos. Suvenyrai. Atributika. Spaudiniai. Šito gėrio su Baltuoju švyturiu yra daug.
Apsilankę šią vasarą ir rudenį MLIM veikusioje, išskirtinėje ir daugybės pagyrų sulaukusioje parodoje „Susitikime prie švyturio“ galėjo tuo įsitikinti. Bet rašyti knygą apie navigacinį, techninį, inžinerinį paveldą pastarajam epizodui skiriant minimalų dėmesį negalėjau sau leisti.
Bėda, jog informacijos apie Baltojo švyturio istoriją, jo „anatomiją“ tiesiog nėra. Iki šiol niekam nepavyko rasti šio objekto brėžinių ar inžinerinių duomenų. Bet jis turėjo vyresnįjį brolį: Piliavos (vok. Pillau) švyturį, įžiebtą 1880 m.
Po daugybės valandų paieškų man pavyko surasti iki šiol niekur neskelbtos ir itin vertingos informacijos viename 1883 m. išleistame Vokietijos imperijos leidinyje.
Dar kitokios – vieno žymiausiu švyturių projektuotojų Ludwigo Alexanderio Veitmeyerio (1822 -1899) knygoje.
Kituose šaltiniuose. Sėdėjau, braižiau, lyginau, matavau, skaičiavau, šifravau, ir mūsų Baltasis švyturys buvo identiškas Piliavoje suprojektuotam.
Tad pirmą kartą bus paskelbti duomenys apie mūsų Baltuko „charakterį“ ir „rūbus“. Paaiškėjo įdomiausi dalykai! Jo lempa nežybsėjo.
Aš visada maniau, kad žybsėjo, o atvirukų leidėjai tik dėl grožio piešdavo tą ilgą, į galą platėjantį šviesos šuorą, kuris puikuojasi ir ant 1997 m. 200 litų kupiūros. Toks buvo! Tik ne dvigubas.
Išsiaiškinau, net kokiu kampu į horizontą raudona šviesa sklido ir kodėl būtent tokiu.
Pasiutusiai įdomios aplinkybės, faktai išaiškėjo. Neįtikėtinas inžinierių sumanumas pačiu saugausiu būdu nukreipti laivus į Klaipėdos uostą.
Radau nenuginčijamų duomenų ir apie Baltojo švyturio lempą, jos galingumą, tipą.
Dabar jau visiškai tiksliai žinau jo aukštį, kuris iki šiol buvo nurodomas ne visai preciziškai.
Kokio storio buvo metalinio karkaso bokštelis, jo sandarą, koks buvo naudojamas kuras lempai ir daugelį kitų dalykų.
Net kur pagamintas.
Susidūriau su man visiškai nauja, itin specifine techninio, inžinerinio paveldo objekto analize. Kuršių kapus galiu nupasakoti užsimerkęs.
Valandų valandas kalbėti apie piliakalnius, šventvietes, gintarą. Mano širdies žemę Kuršių neriją.
Inicijuoti Švyturių metai suteikė galimybę tobulinti savo žinias ir kitoje srityje. Dabar net žinau, kuo ypatingos buvo Argando lempos, o tokia buvo įmontuota mūsų Baltuke.
Laukia kantrus, kruopštus ir nuostabiai kūrybingas darbas. Su didžiule atsakomybės našta.
Sulyg šios knygos medžiagos atsidūrimu spaustuvėje savo jūrinės kultūros puoselėjimui pašvęstą Švyturių metų misiją būsiu beveik atlikęs.
Bet ji dar tęsiasi, ir kelio pabaiga, tikiuosi, bus ne duobėta, o nuvedanti į jaukų gojų, kuriame galėsiu bent trumpam atsipūsti po šio pašėlusiai intensyvaus gyvenimo etapo.
Viską dariau, darau ir darysiu iš širdies. Vedamas patriotinių jausmų savo mylimam kraštui ir jo istorijai, paveldui.
Bet gana blevyzgų. Knyga šaukia. Norėjau tik pranešti apie tai, jog ji bus. Sulaukdavau klausimų.
Apie tai kalbėjau šykščiai. Dabar jau galiu tyliai pasakyti: procesas intensyviai vyksta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą