Rimantas Balsys: Žmogus gyvas tol, kol juda

Ši graži sukaktis tapo puikia proga susėsti malonaus pokalbio su kolega, su kuriuo kadaise žemaičių kalba vedėme radijo laidą „Gaspadoriau, subata“.

„Daugybė žmonių prisideda prie to, kad tu ko nors gyvenime galėtum pasiekti. Ir tie žmonės yra labai svarbūs“, - pokalbio metu užsiminė Rimantas.

Neabejoju, kad ne tik man vienai, bet ir daugybei kitų žmonių jis tapo būtent tuo svarbiu žmogumi.

Tuomet man, dar jaunai studentei, Rimantas be jokios didaktikos, o tik savo pavyzdžiu aiškiai parodė, kad tik darbštus žmogus gali ko nors pasiekti.

„Improvizuoti gali tik tada, kai esi gerai pasiruošęs“, - šventą tiesą jau tuomet įdiegė Rimantas.

Visada susitikę kalbamės tik žemaitiškai, tačiau interviu metu teko nusižengti šiai taisyklei, nes nusprendėme, kad šia tarme parašytą pokalbį ne visiems būtų lengva suprasti. O būtų gaila, nes Rimanto žodžiuose tiek daug išminties.

Rimantai, žvelgiu į tave švytintį ir pradedu suprasti, kodėl Lietuvoje vis ilginamas pensinis amžius. Netikiu, kad galėtum dabar mesti visus darbus ir tiesiog mėgautis užtarnautu poilsiu.

Neseniai perskaičiau visai neblogą mintį: „Nenusirenk anksčiau, nei ketini eiti gulti.“ Joje daug išminties. Žmogus gyvas tol, kol juda, kol kalba. Jis ateina į pasaulį su šauksmu, su judesiu - tai gyvybės ženklas.

Kaip sakė Valančius: „Žmogus nieko neveikdamas ir vanduo netekėdamas genda ir išeina per nieką.“ Tas pats ir su žmogumi: nieko neveikdamas jis pradeda nykti. Jeigu žmogus įsivaizduoja, kad sulaukęs tam tikro amžiaus turi nustoti judėti ir veikti, jis labai klysta. Nes tuomet jis tampa tarsi pakelės akmuo, ant kurio nusėda dulkės, kartais koks nors šuo pakelia koją... ir viskas. Tuo viskas baigiasi.

Visada reikia turėti labai aiškų planą, ką veiksi toliau. Vien sėdėti neįmanoma - po kelių dienų pradedi ieškoti veiklos. Todėl būtina turėti planą „B“: ar drožti šaukštus, ar pinti krepšius, ar rašyti prisiminimus - bet veikla būtina.

Nuraminai. Vadinasi - į pensiją dar nesiruoši?

Kol kas ne. Ir nelabai galėčiau, mat mūsų darbo metai prasideda rugsėjo pirmąją ir baigiasi birželio trisdešimtąją, tad viduryje metų visko palikti negali. Tai būtų tas pats, kaip artojui vidury lauko iškinkyti arklį ir išeiti namo. Be to, yra džentelmeniškų susitarimų su rektoriumi - jo kadencija dar tęsis trejus metus, tad dirbsime kartu. O kas bus vėliau, parodys laikas. Nėra ko skubėti pirma laiko, kaip sako: „Nepolk pėrm komelė į torgu.“

Išduok paslaptį, iš kur tas vidinis variklis, tas nuolatinis judėjimo poreikis?

Greičiausiai viską lemia genetika. Su ja nepasiginčysi. Aš esu kaimo vaikas. Atsimenu, kaip tėvai ir seneliai atrinkdavo sėklą - visada geriausią. Galima pajuokauti, kad ir aš buvau „atrinktas sėklai“ ir pasėtas į gerą dirvą.

Man gyvenime dažnai sekėsi atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Daugybė žmonių, manau, daro klaidą galvodami, kad jie tokie jau yra unikalūs ir viską pasiekė dėl to, kad yra darbštūs, talentingi ir panašiai. Aš manau truputėlį kitaip - daugybė žmonių prisideda prie to, kad tu ką nors gyvenime galėtum pasiekti. Ir tie žmonės yra labai svarbūs. Jaunystėje, kai esi maištaujantis ir ieškantis savęs, tokie žmonės yra neįkainojami. Mano gyvenime jų buvo keletas, ir jie padėjo pasirinkti teisingą kryptį.

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Pirmiausia - šeima: mama, tėvas, artimieji. Vėliau - mokytojai. Ypač klasės auklėtojas, kuris mūsų jaunatvišką maištą sugebėjo paversti teigiama energija. Tai yra tikras pedagogo talentas. Studijų metais didžiulę įtaką padarė profesorė Audronė Kaukienė - ji buvo mūsų atrama ir vertybių ugdytoja. Ji išmokė svarbiausio dalyko - vertybinės sistemos. Žinios yra svarbios, bet vertybės - dar svarbesnės. Jų šiandien labai trūksta ir mokykloje, ir visuomenėje.

Kokias vertybes laikai svarbiausiomis tiek moksle, tiek gyvenime?

Pirmiausia - humanizmą. Reikia mylėti žmogų. Jei nemyli žmonių, negali sukurti nieko prasmingo.

Kitas svarbus principas - pagarba. Vadovas neturi būti diktatorius. Su kolegomis ir pavaldiniais reikia bendrauti kaip su lygiais.

Trečia - tarnystė. Jei užimi vadovo poziciją, turi tarnauti žmonėms, o ne jie tau. Tiesiog dirbti tam, kad kolektyvas, su kuriuo tu esi, žinotų, pasikliautų ir eitų su tavimi, nes tu žinai tiksliai, kur eini.

Svarbus dar vienas principas: jei gali padėti žmogui - padėk. Padėk nedelsdamas ir nelauk už tai atlygio. Padarei ir pamiršai.

Tai, mano manymu, kertiniai dalykai, ypač akademinėje bendruomenėje, kur labai svarbus yra tinkamai parinktas žodis.

Vasario 25-ąją minėsi 65-metį ir 35 metų mokslinės veiklos sukaktį. Ar tai labiau šventė, ar apmąstymų laikas?

Ir viena, ir kita. Mes kartais patys sau neleidžiame švęsti. Darbo iš savęs neatimame, bet šventes iš savęs kažkodėl sugebame atimti. Galvojame: „Ką žmonės pasakys, kaip iš šalies atrodys, sakys - va, pasigirti nori.“ Bet aš to nebijau. Aš sąžiningai dirbau 35 metus, tad nematau priežasties to nepaminėti.

Šios šventės tikslas yra ne paties koks nors čia pakylėjimas arba pastatymas ant pjedestalo, man svarbiausia - padėkoti žmonėms, su kuriais ėjau šiuo keliu. Pasikartosiu - niekas nieko nepasiekia vienas. Visada yra žmonių, kurie padeda, palaiko ar net prieštarauja - bet visa tai yra proceso dalis.

Per 35 metus nuveikta labai daug, visko išvardyti tikriausiai ir pats nepajėgtum, bet gal gali išskirti, kuri veikla brangiausia?

Sunku išskirti vieną. Tarp kitko, šventiniam vakarui bus išleistas leidinys, kuris taip ir vadinsis: „Metai ir darbai“. Jame yra apie 70 puslapių. Leidinyje surašyti, užfiksuoti mano darbai. Tai ir knygos, ir straipsniai, ir visokie smulkesni darbai, recenzijos, konferencijos, knygų sutiktuvės, parodos, vieši renginiai, viešos paskaitos, koncertai... ir taip toliau. Žodžiu, kai viskas susidėjo į krūvą, paaiškėjo, kad išeina 70 puslapių. 

Tai iš šito būrio kaip išskirsi vieną? Čia kaip su pirštais - kuris dabar iš jų gražesnis arba kuris labiau skauda, kaip pjauni. Visi yra iš vieno kamieno.

Visi darbai - knygos, straipsniai, paskaitos - yra susiję su mūsų tradicine kultūra, mitologija, pasaulėvoka. Tai yra mūsų dvasinės kultūros pamatai. Humanitaras pirmiausia turi dirbti savo tautai. Jaunoji karta turi pažinti savo kultūros šaknis. Tai yra mano darbo esmė.

Tada paklausiu kitaip - o kada, kurioje kėdėje sėdėdamas, jautiesi geriausiai?

Aš jaučiuosi gerai ne tiek kokioj nors vietoj, bet tam tikru laiku. Aš jaučiuosi gerai ten, kur tuo metu yra sočiai darbo ir aš turiu idėjų. Tuomet darbas tampa ne našta, o džiaugsmu. Idėja veja į priekį, ir norisi kuo greičiau ją įgyvendinti. Tada atsiranda energija ir darbas vyksta su užsidegimu.

Aš turiu tokią bjaurią savybę: man norisi greito rezultato. Aš negaliu labai ilgai laukti, tad kai ko nors imuosi, tada jau pradeda rūkti visi galai ir man pačiam, ir mano bendražygiams. Jie jau irgi žino šitą savybę: jau užsidegė, vadinasi, jau viskas, jau ramybės nebus, kol to nepadarysime (juokiasi).

Ar esi iš tų žmonių, kurie nešasi darbą namo?

Iki šešiasdešimties metų tikrai nešiausi, nes per aštuonias darbo valandas visko padaryti neįmanoma. Knygos, straipsniai, kūryba dažniausiai gimsta vakarais ir savaitgaliais. Bet nuo 60-ies metų bandžiau save disciplinuoti ir darbą palikti darbe.

Pavyko?

Nepavyko, bet ketinimas buvo geras. Ir kaip pavyks, jei reikėjo knygą pabaigti. Vėl reikėjo ir vakaroti, ir savaitgalių pridurti.

Ką tau reiškia mokytojo, dėstytojo vaidmuo?

Darbas su jaunais žmonėmis yra įkvepiantis. Jie suteikia energijos. Smagiausia, kai studentai yra smalsūs ir užduoda klausimus. Dialogas yra būtinas. Bet kurioje auditorijoje vis tiek atsiranda žibančios kelios akys, tai jų ir ieškai. Jeigu nėra klausimų, vadinasi, kažkas truputėlį netvarkoj - arba su klausytoju, arba su skaitytoju.

Taip pat labai vertinu paskaitas visuomenei, nes ten susirenka žinių ištroškusi publika. Tokių paskaitų kasmet turiu bent 10-20. Kai matai pilną salę ir jauti, kad tavo žodžiai pasiekia žmones, tai suteikia didžiulį pasitenkinimą. Tai ir yra universitetinio žmogaus misija.

Kiek žemaitiška prigimtis formavo tave kaip žmogų ir kaip mokslininką? Ar žemaitiškas užsispyrimas padėjo akademiniame kelyje?

Labai stipriai. Žmogus iš esmės nesikeičia - jis tik įgyja daugiau patirties. Žemaitiškas užsispyrimas man padėjo visą gyvenimą. Nežinau, ar tai pliusas, ar minusas, bet man labiausiai patinka dirbti vienam. Manau, kad tai lėmė taip pat žemaitiškas pasaulėvaizdis. Pavyzdžiui, aukštaitis negalėtų būti vienas, jam reikia būti krūvoje. O žemaitis gali būti vienas. Bet tai nereiškia, kad vienišas. Vienam man labiau pavyksta susitelkti, apmąstyti. Tai nėra vienatvė - tai vidinė koncentracija.

Ar dar dažnai kalbi žemaitiškai?

Visada, kai nuvažiuoju į savo „Sedybą“. Arba pas brolį jeigu nuvažiuoju. Gaučiau į ausį, jeigu šnekėčiau kaip nors kitaip (juokiasi). Su žemaičiais reikia kalbėti žemaitiškai - kitaip negalima.

Sedoje ant upės kranto esančią sodybą labai gražiai vadini „Sedyba“. Ten turbūt yra tavo širdies kampelis, jei važiuoji ten kiekvieną savaitgalį. Kas ten taip traukia?

Žmogų visada traukia gimtinė. Net jei ji sunaikinta ar pasikeitusi, tas ryšys išlieka. Buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad gimtinės trauka yra ne šiaip sau nulemta kokių nors kitų dalykų, bet yra nulemta vandens. Mat gimtosios vietos, gimtų vietų ir ten gyvenančio žmogaus kūne esančio vandens struktūra yra ta pati. Tai moksliškai pagrįsta ir įrodyta. Vadinasi, vanduo turi atmintį ir per jo trauką susiformuoja ir trauka gimtinei arba gimtajai žemei.

Aš jaučiuosi gerai ten, kur tuo metu yra sočiai darbo ir aš turiu idėjų. Tuomet darbas tampa ne našta, o džiaugsmu.

Mano gimtoji vieta Plungės rajone buvo sunaikinta melioracijos, todėl norėjau rasti vietą, kuri ją primintų. Ieškojau penkerius metus. Turėjau tris kriterijus: vandens telkinį, matomą pro langą; seną medinę trobą, pageidautina - nesugadintą, turiu omeny, kad nebūtų pristatyta visokių radiatorių ir panašių dalykų; ir dar man svarbu buvo, kad troba būtų ant kalno, nes tėviškėj taip stovėjo. Galiausiai tokią vietą prieš 20 metų radau Sedoje. Vos įžengęs į kiemą supratau - tai mano vieta. Nuo tada ten grįžtu kiekvieną savaitę. Ten atgaunu vidinę pusiausvyrą ir jėgas.

Grįžtant prie vandens temos - esi upės žmogus, ne jūros?

Taip, aš esu upės žmogus. Labiau dėl to, kad prie upės užaugau - mūsų pievos buvo šienaujamos prie Babrungo. Todėl tie patys kvapai, kuriuos jaučiu vasarą savo „Sedyboje“, man primena tėviškę. Viskas labai artima. Aš labai greitai susitapatinau su ta vieta, ir ji tapo labai tvirtu gimtinės antrininku. Supratau, kad tikrosios sodybos jau neprikelsi, nebesugrąžinsi - jos nebėra, ir viskas. 

Kurį laiką ta žemė dar priklausė broliui - pagal mūsų susitarimą jis ją prižiūrėjo, bet prieš keletą metų pardavė. Dabar aš ten nebevažiuoju net grybauti, nes tai jau nebe mūsų žemė. Mano sielai ten nebėra vietos.

Ne ką mažiau nei darbinė veikla turiningas ir tavo laisvalaikis: ir sportuoji, ir kuri dainas, ir drožti iš medžio pradėjai... Kaip viską spėji?

Kaip ir sakiau, visų darbų vienu metu nepadarysi, todėl tenka save dalinti. Ateina laikotarpiai, kai, pavyzdžiui, kurį laiką negimsta nė viena daina, nes tuo metu drožiu. Drožiu, drožiu, drožiu... Dabar jau esu apsistatęs dievukais, balvonėliais - visa „Sedyba“ aplink pilna, nebėra kur daugiau statyti. Todėl drožyba šiek tiek aprimo, ir aš vėl paėmiau gitarą į rankas - tada vėl gimsta dainos.

Be to, turiu dar vieną nedidelę aistrą - negaliu ramiai praeiti pro XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios lietuviškus buities rakandus. Kai „Sedyboje“ stačiau klėtelę, galvojau, kad joje vasarą laikysiu automobilį. Tačiau jis ten stovėjo tik vieną kartą. Pradėjus nešti sukauptus rakandus iš visų kampų, paaiškėjo, kad automobiliui vietos nebeliko. 

Dialogas yra būtinas. Jeigu nėra klausimų, vadinasi, kažkas truputėlį netvarkoj - arba su klausytoju, arba su skaitytoju.

Dabar jau ir apskritai vietos trūksta - rakandai nebetelpa nei klėtelėje, nei troboje. Visa sodyba, galima sakyti, yra tapusi muziejumi. Visiems atvykusiems durys atviros...

Tiesa, kai kurie sukaupti rakandai naudojami ir kasdien. Pavyzdžiui, skrynios - jų troboje yra bent trys, ir visos naudojamos: vienoje laikau arbatžoles, kitoje - indus.

Kita aistra - alaus atidarytuvai. Jų jau turiu daugiau nei 400. Pats daug keliauju, todėl parsivežu iš įvairių šalių, o draugai taip pat prisideda prie kolekcijos. Jau ir sienų pradeda trūkti - dalis atidarytuvų kabo lauke. Ten laikau mažiau vertingus, o patys brangiausi - seni, surūdiję - saugomi viduje.

Klausantis kyla natūralus klausimas, o būna, kad tiesiog sėdi?

Retokai. Paprastai pasėdžiu tik gerdamas kavą - tai šventas ritualas ryte ir popiet. Išgeriu puodelį per penkias minutes. Mano Reda kavą geria lėčiau, mėgaujasi, o aš jau pradedu muistytis, barbenti pirštais ir kitomis galūnėmis. Ji mato ir sako: „Eik jau, matau, kad nebegali ramiai sėdėti.“ Ir einu tada, nes kaip sėdėsi - jeigu niežti.

Va, bet yra viena vieta šventa, kur aš sėdžiu ilgai. Ir sėdžiu ten keturias valandas, ir penkias, ir šešias. Tai - pirtis. Kiekvieną šeštadienį. Ar sninga, ar lyja, ar dar kas nors - pirtis yra šventas dalykas. Joje sėdima ilgai, niekur neskubant, o pasėdėjus, žinoma, į upę.

Rimantai, esi iš tų žmonių, kurių kalba labai turtinga ir graži. Išduok paslaptį, ar tai įgimta, ar reikia daug pastangų įdėti, kad galėtum taip vaizdingai kalbėti?

Kalbėti žmogus išmoksta iš aplinkos - iš šeimos, iš kaimynų, iš žmonių, su kuriais bendrauja. Ten yra pradžia. Kaimo kalba visada buvo labai turtinga. Didysis lietuvių kalbos žodynas sudarytas būtent iš kaimo žmonių kalbos - jų posakių, frazeologizmų, patarlių, priežodžių.

Ir dabar, kai būnu „Sedyboje“, kartais iš kaimynų išgirstu kokį nors gražų posakį ir jį užsirašau. Turiu „Sedybos“ knygą - savotišką dienoraštį. Ten užrašau, kas įvyko, kas lankėsi, ką nuveikiau, ką pasodinau. Taip pat užsirašau ir gražius posakius. Pavyzdžiui, neseniai išgirdau Sedoje tokį gražų, kokio dar nežinojau: „Taršk kap Zakarauskienės vėšta.“

Man net patinka dirbtinį intelektą, liaudiškai tariant, „išdūrinėti“ - patikrinti. Neretai pagaunu jį klystant, ir tai įdomu. Tai tarsi žaisti šachmatais su kompiuteriu.

Tuose posakiuose slypi mūsų pasaulėvaizdis, išmintis ir humoras. Tai labai koncentruota kalba, užkonservuota išmintis - gebėjimas trumpai ir taikliai pasakyti.

Pavyzdžiui, mano amžinatilsį mama sakydavo: „I vėina akis mėiga nuor.“ Arba: „Žmuogus i ėš medė ėškrėtės pasėėls.“ Na ir pabandyk dabar išversti į paprastą kalbą - kiek reikėtų sakinių, kad paaiškintum šitą situaciją ar būseną.

Štai čia ir yra tas grožis.

Mano manymu, šiandien mes nebeturime subtilaus, gelmingo lietuviško humoro, nebemokame tinkamai juokauti. Tai, kas dabar vyksta televizijoje, man kelia šiurpą, tiesą sakant.

Todėl visiems, o ypač jaunimui, būtų pravartu kasdien skaityti Didįjį lietuvių kalbos žodyną. Aš jį dažnai vartau. Turiu net tris komplektus - vieną darbe, vieną namuose ir vieną „Sedyboje“. Kiekvienas žodis turi daug daugiau reikšmių, nei mes kasdien naudojame. Tai nepaprastas mūsų tautos dvasinis turtas.

Įdomu, ar draugauji su šiuolaikinėmis technologijomis, dirbtiniu intelektu?

Taip, domiuosi. Man net patinka jį, liaudiškai tariant, „išdūrinėti“ - patikrinti. Neretai pagaunu jį klystant, ir tai įdomu. Tai tarsi žaisti šachmatais su kompiuteriu.

Žinoma, kol judi, kol dirbi, privalai domėtis ir naudotis naujovėmis. Tačiau technologijos turi ir kitą pusę - jos slopina kūrybiškumą. Žmonės vis mažiau mąsto patys. Tai matyti ir iš vaikų - jie vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų, o ne su žmonėmis. Tad nėra ko stebėtis, kad vaikai neretai dabar pradeda kalbėti tik ketverių ar penkerių ir kalba iš karto angliškai, o ne lietuviškai. 

O kaip kitaip, jei jauna mama viena ranka stumia vežimėlį su vaiku, o kitoje rankoje būtinai laiko telefoną. Anksčiau moteris kalbindavo vaiką, nesvarbu, ar jis miega, ar nemiega. Juk kalba gimsta tik iš gyvo bendravimo.

Tai va, vėl grįšiu prie minties, kad viskas priklauso nuo to, ką sėjame. Šventa išmintis: ką pasėsime, tą ir pjausime.

Vasario 25 d. 18.30 val. Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto (S. Nėries g. 5, Klaipėda) Vitražinėje menėje vyks prof. dr. Rimanto Balsio sukaktuvinis vakaras „Metai ir darbai“. Šis vakaras - tai mokslo, kultūros ir muzikos dialogas, kviečiantis stabtelėti, apmąstyti nueitą kelią ir pasidžiaugti darbais bei žmonėmis, lydėjusiais profesorių gyvenimo ir kūrybos kelyje. 

Dalyvauja: Eglė Bandzevičienė (vargonai), 

doc. Inga Maknavičienė (fortepijonas), 

Juozas Staniulis (smuikas), 

mišrus choras „Pajūrio aidos“ (meno vadovas ir dirigentas prof. Algirdas Šumskis). 

Įėjimas laisvas.