Donatas Savickis: „Žmonės pasiilgę lietuvių literatūros pastatymų teatre“
Kažkada Klaipėdos dramos teatro repertuare labai ilgai sėkmingai gyvavo spektaklis „Trys mylimos“ pagal Žemaitės apsakymą. Dabar teatro scenose nacionaliniai veikalai nėra dažnas įvykis. Neseniai su didžiuliu pasisekimu pristatyta Priekulės Ernsto Vicherto teatro premjera „Bušė“ pagal I. Simonaitytės apysaką „Pikčiurnienė“. Kas jus paskatino pasirinkti lietuvišką klasikinį kūrinį?
Priekulės meno ir kultūros centre dirbu aštuntus metus. Tik pradėjęs dirbti šio centro teatre išsikėliau uždavinį, kad šio teatro repertuaras bus skirtas Mažajai Lietuvai, kad inscenizuosime šio krašto rašytojų kūrinius, nes teatras juk įsikūręs Priekulėje, įpareigoja ir E. Vicherto pavadinimas.
Pirmasis mano pastatymas ir buvo pagal E. Vicherto apsakymą „Šaktarpis“. Kas nežino, galiu priminti, kad to paties apsakymo motyvais buvo sukurtas filmas „Elzė iš Gilijos“.
Skaitydamas šio krašto rašytojų kūrybą, žaviuosi, kaip ji gerai atskleidžia socialinį istorinį to laikmečio Mažosios Lietuvos lauką. Didžiulis lobis šiuo požiūriu yra Ievos Simonaitytės kūrybinis palikimas.
Tad po spektaklio „Šaktarpis“ sekė pastatymas „Urtė“ pagal I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“. Šis spektaklis sulaukė didelės sėkmės, buvome įvertinti Lietuvoje ir dabar spektaklis pakviestas į Monaką.
Sveikinu. Papasakokite daugiau.
Buvo konkursas, kuriame mūsų spektaklis buvo atrinktas. Festivalyje dalyvaus tik 10 ar 18 teatrų iš viso pasaulio ir mes tarp jų.
Man pačiam buvo netikėta, kad mūsų literatūrinis spektaklis „Urtė“ sužavėjo tarptautinę komisiją. Į Monaką važiuosime rugpjūčio mėnesį.
Naujausią E. Vicherto teatro spektaklį „Bušė“ publika pamilo nuo pirmojo pasirodymo. Kokia jo sėkmės paslaptis?
Kol kas parodėme tik gal 5 premjerinius spektaklius. Pirmoji premjera įvyko gruodžio mėnesį Klaipėdoje, Žvejų kultūros rūmuose vykusiame teatro festivalyje „Jaunatis“.
Jaučiame tikrai didelį žmonių susidomėjimą šiuo spektakliu, bilietai į jį parduodami per 1-2 dienas.
Manau, kad tai lemia tai, kad spektaklis pastatytas pagal klasikinį mūsų krašto kūrinį, kuris mums yra artimas.
Manau, kad žiūrovams to išties trūksta kituose teatruose. Žmonės pasiilgę lietuvių literatūros pastatymų teatre.
Aš mėgstu teatre autentiškumą, spektaklyje skamba lietuvininkų kalba, daug kam dabar nežinomi žodžiai, tokie kaip „išimtinė“ (šiame krašte taip buvo vadinamas leidimas perimti ūkį kitam asmeniui su galimybe jo buvusiam savininkui toje vietoje gyventi iki mirties).
Spektaklio aktoriai dėvi autentiškus šio krašto to laikotarpio kostiumus. Jaučiu, kad publikai tai patinka.
Vienas iš skiriamųjų E. Vicherto teatro bruožų - Donato Bielkausko (Donio) kuriama originali muzika spektakliams ir performansams.
Taip, ypač džiugu, kad D. Bielkauskas (Donis) pats yra šio krašto žmogus ir dirba Priekulės meno ir kultūros centre. Mums labai pasisekė, kad jis praturtina mūsų teatro kūrybą itin originaliu skambesiu.
O kas kuria spektaklių scenovaizdžius? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Kaip dailininkas dažniausiai dirbu aš, tik samdome išpildytojus, su kuriais taip pat jau per tiek metų užsimezgė artimas ryšys.
Viena siuvėja siuva mums kostiumus spektakliams. Taip pat atsirado ir garso bei šviesos dailininkai, kurie ilgainiui tapo teatro bičiuliais.
Mažame miestelyje yra stipresnė bendruomenė. Jeigu tik teatrui kažko reikia - daug lengviau ir paprasčiau tai surasti nei didmiestyje.
Pavyzdžiui, reikėjo mūsų spektakliui balkio. Kreipiausi į seniūnijos ūkvedį. Jis nuvežė mane į kažkokią seną trobą ir sako: „rinkis“.
Žmonės Priekulėje nuoširdūs, nori padėti ir padeda su malonumu, nes teatras jiems yra miestelio pasididžiavimas.
Labai dėkingas esu Priekulės meno ir kultūros centro administracijai, kuri skiria visiems tiems dalykams lėšų.
Žmonės Priekulėje nuoširdūs, nori padėti ir padeda su malonumu, nes teatras jiems yra miestelio pasididžiavimas.
Stebint Priekulės meno ir kultūros centro veiklą džiugu ir net truputį pavydu. Kiek talentų šis mažutis miestelis nuviliojo nuo Klaipėdos. Kas lėmė jūsų pasirinkimą dirbti Priekulėje, juk gyvenate Klaipėdoje ar jau ne?
Jau ne, įsigijau būstą Priekulės stotyje ir dabar įsirenginėju.
Kai pabaigiau studijas, bandžiau dirbti kaip laisvai samdomas režisierius. Pastačiau vieną kitą spektaklį skirtinguose teatruose, tačiau visada jaučiau norą suburti savo komandą, turėti savo vietą.
Dirbant laisvai samdomu kūrėju tampi priklausomas nuo projektinės veiklos.
Kaip žinia, kiekvienas projektas turi griežtus terminus, sunkiai prognozuojamą biudžetą, institucijos, kurioje kuri, pageidavimus ar reikalavimus ir t.t. Kažkuriuo momentu jaučiausi nuo viso to pavargęs.
Įsidarbinau Priekulės meno ir kultūros centre be didelių lūkesčių ar ambicijų, bet labiau norėdamas pailsėti nuo projektų ir nors kurį laiką turėti stabilias pajamas ir nesukti galvos, kaip išgyventi.
Jaučiau, kad nestabilumas įgyvendinant projektus, įtampa dėl terminų mane stabdo ir blokuoja kūrybą. Priekulės meno ir kultūros centre atradau laisvę kurti, prabangą eksperimentuoti be baimės ir įtampos - o kas, jeigu nepavyks.
Bet tikriausiai taip neįvyksta, nes kuriate atsipalaidavęs?
Būtent.
Ar negąsdino darbas su neprofesionaliais aktoriais?
Gąsdino, bet pradėjęs dirbti su jais supratau, kad mūsų profesionalumas yra tik popierius. Man tenka dirbti su žmonėmis, kurie vaidina teatre jau 20 metų.
Jų patirtis didžiulė. Daugelyje festivalių, kuriuose mums teko vaidinti, daug kas galvoja, kad mes esame profesionalus teatras. Tai, žinoma, pagyra.
Neslėpsiu, iš pradžių tikrai buvo sunku man jaunam tik studijas baigusiam dirbti su 16-18 suaugusių, mano tėvų amžiaus ir dar vyresnių, žmonių.
Ir man tai buvo didelė pamoka ir iššūkis duoti jiems tiek, kad jie norėtų vaidinti ir su džiaugsmu eitų į repeticijas.
Aš, kaip režisierius, stengiuosi auginti aktorius ir pats kartu su jais augu.
Paminėjote, kad kai kurie priekuliškiai vaidina po 20 metų. Tai prieš E. Vicherto teatrą buvo teatras ir anksčiau?
Taip, buvo. E. Vicherto teatro užuomazgos susiformavo tuometės Priekulės kultūros centro vadovės Alantos Zapalskienės iniciatyva, kuri buvo pirmoji režisierė.
Teatro virusu užsikrėtusių aktorių mėgėjų kūrybinę kibirkštėlę vėliau kurstė režisieriai Jonas Baziliauskas, Domininkas Malajevas ir kiti. Tik su mano atėjimu atsirado nauja kryptis ir pavadinimas.
Kartu su „Bušės“ premjera paminėjome teatro 20-metį.
Kaip pavyksta, ar pavyksta išlaikyti nuolatinę trupę, pritraukti į sceną jaunimą?
Pavyksta. Dabar kolektyve yra 16 aktorių. Mūsų trupė yra labai mišri, vieni aktoriai yra vienuoliktokai, kiti - pensinio amžiaus.
Aš manau, kad visa komanda laikosi dėl to, kad yra rezultatas. Jie supranta, kad padarė darbą ir gauna atgalinį ryšį iš kitų žmonių.
Esame susigyvenę, bet esu reiklus režisierius. Laikausi nuostatos, kad teatre arba dirbi, arba ne. Nebūna pas mus arbatėlių gėrimų ar paplepėjimų.
Kitą savaitę minėsime I. Simonaitytės gimtadienį. E. Vicherto teatre sukūrėte jau du spektaklius pagal jos kūrybą. Pagal jos kūrybą tikriausiai galima kurti dešimtis spektaklių. Kuo jums patraukli I. Simonaitytės kūryba?
Priekulėje I. Simonaitytė turėjo vasarnamį ir sukūrė nemažą dalį savo kūrinių. Visuose ji kalba apie šį kraštą. Vanagų bažnyčioje kasmet teikiama I. Simonaitytės premija, kurią, beje, yra gavęs ir mūsų teatras.
Man asmeniškai I. Simonaitytė yra viena mėgstamiausių autorių. Ją skaitydamas aš savo vaizduotėje matau arba serialą, arba spektaklį.
Galvoju, kodėl Lietuvos televizijos perka serialus iš užsienio, užuot sukūrusios serialą pagal I. Simonaitytės kūrybą, kuri yra nepaprastai vaizdinga, išrašytos visos detalės, charakterio savybės, vidiniai išgyvenimai.
Ją skaitant nereikia nieko traukti ar prikurti - viskas paduota.
Galvoju, kodėl Lietuvos televizijos perka serialus iš užsienio, užuot sukūrusios serialą pagal I. Simonaitytės kūrybą.
Žinoma, asmenybė jos sudėtinga. Kai kas bando ją prirašyti kažkuriai pusei. Tačiau, vertinant jos kūrybos istorinį klodą, galime drąsiai statyti I. Simonaitytę šalia E. Vicherto, Hermano Zudermano.
Kur artimiausiu metu rodysite „Bušę“?
Esame pakviesti gastrolių į Uteną ir deriname dar vieną pasirodymą Klaipėdoje, Žvejų kultūros rūmuose.
E. Vicherto teatras neapsiriboja vien tik teatro scena. Vaidinate ir lauko perfomansuose, renginiuose jau visi atpažįsta jūsų kuriamus personažus su kaukėmis „briedžius“ ir kt. Ar vasarą vykstantis keliaujantis Vilhelmo teatrų festivalis - taip pat jūsų idėja? Papasakokite apie jį.
Klaipėdos rajono kultūros centrai yra pasiskirstę pagal kryptis. Kadangi Priekulėje nuo seno yra garsus teatras ir mūsų kryptis yra teatras, tai labai reikėjo teatro festivalio. Kadangi per mūsų regioną teka Vilhelmo kanalas - kilo Vilhelmo teatro festivalio idėja.
Tai Priekulės meno ir kultūros centro komandos kuriamas vietokūros festivalis, kuriame mes akcentuojame Mažosios Lietuvos krašto esamas ir išnykusias vietas.
Išnykusios vietos mums patiems buvo didelis atradimas. Esame šalia jų, bet nieko apie jas nežinome, kol neišgirstame iš istorikų lūpų. Tai labai įtraukia domėtis labiau ir menine forma perteikti žinias kitiems.
Šiuo metu Mažosios Lietuvos regione gyvena daugiausia atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo žmonės. Ar galima E. Vicherto teatrą pavadinti šio regiono tapatybės rekonstruktoriumi?
Taip, galima taip pavadinti. Žinoma, yra dar ir išlikusių gentainių, iš kurių galima gauti informacijos.
Mažosios Lietuvos istorija mane patį labai jaudina ir domina, nes mano senelis iš mamos pusės buvo iš Vanagų.
Jaučiu asmeninį poreikį rekonstruoti savo tapatybę, tai įkvepia domėjimąsi ir norą tas žinias perteikti teatrine forma.
Mano senelis dar gyveno, kai aš gimiau, galėjo daug papasakoti, tačiau būdamas vaikas, jaunuolis nesidomėjau tuo, kas domina dabar.
Liko tik vaikystės prisiminimai apie tai, kad per asmenines šventes namuose skambėdavo vokiškos dainos, mamos pasakojimai, kad mūsų šeimoje Kalėdos, Velykos buvo švenčiamos kitaip nei įprasta Didžiojoje Lietuvoje, bei prisiminimai, kaip šio krašto vietiniai gyventojai buvo engiami sovietmečiu dėl kitokių vardų, pavardės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą