Dr. Vaclovas Bagdonavičius: „Žinoma, netapau savo idealo kopija, bet visada stengiausi į jį lygiuotis“

Renginys vyko 2025 m. gegužės mėn. 8 dieną KU Stasio Vaitekūno auloje (Herkaus Manto g. 84).

Dr. V. Bagdonavičius - doras, kuklus, sąžiningas mokslininkas, daugiau nei pusšimtį metų kantriai darbavosi, šventai tikėdamas, kad Vydūno išmintis, jo mintys bei idėjos, inspiruos Lietuvos žmones į dvasiškai skaidresnį, laimingesnį ir sveikesnį gyvenimą. 

Todėl stengėsi sukauptas žinias perduoti tautiečiams. Išsamiais mokslininko darbais, straipsniais, išleistomis knygomis bei pasišventimu kilniai švietėjiškai misijai filosofas dr. Vaclovas Bagdonavičius subūrė gausų Vydūno kūrybos pasekėjų būrį. 1988 metais jo įkurta Vydūno draugija iki šiol sėkmingai tęsia savo veiklą.

Beje, tais pačiais 1988 metais, minint Vydūno 120 metų jubiliejų, Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko mano diplominio darbo - Gedimino Jankaus pjesės „Amžinas keleivis“ premjera. Kuriant šį spektaklį - regesių dramą, ne tik režisieriui, bet ir aktoriams mielai talkino, konsultavo Vacys Bagdonavičius. 

Pasiremdamas Vydūno raštais, tautinį patriotizmą bei taurų žmoniškumą ugdančiomis idėjomis, profesionalus tyrėjas dr. Vaclovas Bagdonavičius savo publikacijose stebėtinai taikliai gebėdavo atskleisti bei interpretuoti Mažosios Lietuvos šviesuolio Vilhelmo Storostos Vydūno kilniausius lūkesčius ir viltis nūdienos realijų kontekste.

Štai kelios dr. Vacio Bagdonavičiaus įžvalgos:

„Vydūnas įstabus ne tiek dėl to, ką ne itin gero matė anuometinės nepriklausomos valstybės gyvenime, o dėl to, kad paaiškino tų negerumų priežastis bei savo plunksnos darbais ir gyvu žodžiu aiškino, kaip reikia tvarkyti gyvenimą, kad būtų realizuojama žmogaus ir tautos gyvenimo prasmė - „siekti tobulesnio žmoniškumo“ ir taip kilti Dievop. 

Vydūnui atrodė, greitai ateis ta diena, kai pasijausime esą „dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“. 

Mąstytojas įžvelgė priespaudų nuvargintoje, karo nuskurdintoje Lietuvoje tebesant pakankamai daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“. 

Vydūnas buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“.

O ką mes matome šiandien? 

Vydūno išmintis, deja, ne visiems yra patogi. Ji ypač nepatogi tiems, kurie stengiasi stiprinti vartotojiškas visuomenės nuostatas, menkinti dvasinės kultūros svarbą žmogaus gyvenimui. 

Bene skaudžiausia, kas atsitiko Lietuvoje po nepriklausomybės atstatymo, yra tai, kad beatsikuriančios valstybės vairą į savo rankas paėmusieji iš pat pradžių pasuko visai ne ta kryptimi, kur žvelgė Sąjūdžio pažadinta tauta. 

O ji, bent šviesiausioji tautos dalis, žvelgė į dvasinio atgimimo horizontus, buvo pasiryžusi siekti tokios gyvensenos, kurios esmę sudarytų materialinės gerovės ir aukštos dvasinės kultūros dermė. 

Dvasingumą varguose išsaugojusiai inteligentijai atgimimo metais net abejonių nekilo, kad politikos ir valdžios vairą paėmę mūsų rinkti atstovai, vos atkūrus nepriklausomybę, kaip prioritetinį valstybės uždavinį iškels kultūros plėtrą bei tautinio tapatumo stiprinimą, kad intelektinis ir dvasinis potencialas taps pagrindine valstybę visais atžvilgiais atkuriančia jėga. 

Deja, mūsų naujoji valdžia tautos lūkesčių nepateisino. Sukauptą intelektinį ir dvasinį potencialą be didesnių skrupulų pastūmėjo į šalį, o jo vietą užėmė agresyvus, naująją ekonomiką formuojančių pajėgų potencialas. 

Naujai propaguojamoje ideologijoje, kaip pagrindinė egzistencinę prasmę turinti vertybė, iškeliamas materialinis turtas, o vieninteliu žmogaus vertingumo matu laikomas gebėjimas bet kokiais būdais tą turtą kaupti. 

Bandymai kalbėti apie kitokias vertybes esą tik svaičiojimai ir kvailystės. Rinkos ekonomikos idėja tapo - visų valdžių proteguojamu ideologiniu vėzdu, prieš kurį turėjo nutilti intelektualai, dvasinės kultūros puoselėtojai. 

Tokiu vėzdu mosikuojant netruko įsigalėti teisinis nihilizmas, kurį lydėjo dorovinis nihilizmas ir katastrofiškas žmogaus dvasingumo menkėjimas."

Dr. Vaclovo Bagdonavičiaus nueito kelio bei kūrybinės veiklos gairės: 

1987 m. filosofijos mokslų kandidatas, 1993 m. humanitarinių mokslų daktaras. 1965 m. baigė Vilniaus universitetą. 

1965–1969 m. Vilniaus universiteto tarybos mokslinis sekretorius, 1969–1972 m. aspirantas. 1972–1992 m. dirbo Lietuvos filosofijos, sociologijos ir teisės institute moksliniu bendradarbiu, 1992–2008 m. šio instituto direktorius. 

Dėstė Vilniaus Pedagoginiame universitete. 1988 m. įkūrė Vydūno draugiją, iki 2011 m. jai vadovavo, vėliau buvo jos garbės pirmininkas. 

Mokslinio darbo sritys: etikos teorija ir istorija, Lietuvos filosofinės minties istorija, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Mažosios Lietuvos kultūra.

Daugiausia dėmesio skyrė Vydūno kūrybiniam palikimui ir jo reikšmei Mažosios Lietuvos dvasiniam gyvenimui tirti. 
Svarbiausi veikalai: monografija Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai (1987), Sugrįžti prie Vydūno: Straipsniai, esė, pokalbiai (2001), Spindulys esmi begalinės šviesos: Etiudai apie Vydūną (2008), monografija Vydūnas (su prof. A. Martišiūte-Linartiene, 2017). 

Parengė ir išleido Vydūno Raštų t. I–IV (1990–1994), Vydūno veikalų apie sveiką gyvenseną rinkinį „Sveikata, jaunumas, grožė“, „Gimdymo slėpiniai“ (1991), Vydūno kūrybos rinktinę rusų kalba „Tikiu šventąja paslaptimi“ (1994). Sudarė ir redagavo straipsnių rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“ (1994). 

Paskelbė apie 150 straipsnių, brošiūrų, recenzijų. Indijos bičiulių draugijos vienas steigėjų (1967), Lietuvos kultūros fondo valdybos, Tautos namų tarybos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys.

Dr. V. Bagdonavičiaus rūpesčiu 1991 metais iš Detmoldo (Vokietija) į Lietuvą buvo pervežti ir Bitėnų-Rambyno kapinaitėse perlaidoti Vydūno palaikai, 1992 m. įrengta Vydūnui skirta ekspozicija Lipės kraštotyros muziejuje Detmolde. 

Su Vydūno draugijos nariais kasmet rengdavo stovyklas, mokslinius-kultūrinius renginius vydūnistikos temomis, tvarkydavo Bitėnų kapinaites. 

Apdovanotas Čikagos Vydūno fondo premija -1992 m., 

Jono Basanavičiaus premija - 2014 m.
-------------------------------------------------------------------------
Fotoreportažas parengė: KU kultūros renginių "Vydūnas-Tautai ir valstybei" moderatorius - režisierius Juozas IVANAUSKAS.
Nuotraukos autoriaus ir Algirdo Darongausko.

Gyvename nesusikalbėjimo epochoje. Kodėl?..