Tęsinys. Pradžia 2021 06 19
1540 m. Klaipėdos valsčiuje buvo 5 dvarai (Hof): keturi iš jų buvo į šiaurę nuo Klaipėdos esančiame Tauralaukyje (Tauerlakenn) ir vienas buvo greta į pietus nuo miesto esančios Žardės.
Pastarasis (Urbanus Hoff bei Sarden) šaltiniuose apibūdinamas ir kaip dvarelis (Hoeflein), 1540 m. jo savininkas turėjo mokėti vos 48 šilingų 3 denarų mokestį.
Iš keturių Tauralaukio dvarų du (lentelėje pirmieji) tuo metu priklausė Dorotėjai von Melen (Dorothea von Melen).
Visi keturi Tauralaukio apylinkių dvarai 1540 m. sumokėjo 5 markes 14,5 šilingo mokesčių.
Didžiausias buvo Jorge Weyssels dvaro mokestis - 1,5 markės ir 3 šilingai, mažiausias - D. von Melen priklausiusio Šutnerio dvaro, siekęs vos 33 šilingus.
Abiejų ūkininkų valdų gyvasis inventorius 1540 m. davė 5 markes ir 8 šilingus rinkliavos, iš jų P. Tatzo ūkis 3 markes ir 5 šilingus, J. Eikdauto - 2 markes ir 3 šilingus.
Akivaizdu, kad P. Tatzo valdytas ūkis ekonomiškai buvo žymiai pajėgesnis už abu D. von Melen priklausiusius dvarus.
Dvarai laikė daugiau arklių (tai buvo susiję, matyt, su jų privilegijose įrašyta prievole laikyti arklius pilies reikmėms) ir avių, tuo tarpu ūkininkai augino daugiau stambiųjų raguočių ir kiaulių.
Antroje XVI a. pusėje padėtis iš esmės nepasikeitė, viena stambiausių to meto žemės valdų Klaipėdos valsčiuje turbūt galima laikyti 1553 m. Henningui Ebelingui suteiktus Kretingalėje 11 ūbų.
Pažymėtina, kad Ragainės ir Tilžės valsčiuose, kurių teritorijos buvo pradėtos apgyvendinti anksčiau, 1540 m. jau egzistavo tikrai stambi žemėvalda.
Pvz., pats stambiausias Tilžės valsčiaus žemvaldys Moritzas von Perschkau turėjo valdas net 27 vietovėse, jam tuomet reikėjo sumokėti net 500 markių dydžio mokestį.
Tuo pačiu metu Ragainės valsčiuje trys stambiausi žemvaldžiai disponavo 215,5 ūbo, 129 ūbų bei 90,5 ūbo dydžio valdomis.
Be to, šių valsčių teritorijose anksčiau prasidėjo valstiečių įbaudžiavinimo procesas.
1540 m. Klaipėdos valsčiuje dar nebuvo nė vieno lažininko, kai Tilžės valsčiuje jų jau būta nemažai - pvz., Bardėnuose visi 8 ūkininkai buvo baudžiauninkai, Lumpėnuose iš 10-ies 8 ėjo lažą. Klaipėdos valsčiuje valstiečiai buvo įbaudžiavinti antroje XVI a. pusėje.
Galima konstatuoti, kad ir Klaipėdos regiono žemės ūkis tapo itin nepalankios geopolitinės situacijos auka.
Iš esmės pradėtas normaliau vystyti tik nuo XV a. pabaigos, jis nagrinėjamu laikotarpiu neturėjo jokių galimybių pasiekti žymesnį lygį ar išsiskirti specifine produkcija.
Be to, pačios Klaipėdos komtūrijos ir valsčiaus teritorijos klimatinės sąlygos (šaltos žiemos, dažnos šalnos) bei dirvožemio savybės buvo ne itin palankios stambiai ir našiai žemės ūkio gamybai - ypač žemdirbystei.
Todėl jau XVI a. šaltinių duomenys liudija valstiečius auginus palyginti nemažai gyvulių, nes tokiomis sąlygomis gyvulininkystė buvo patikimesnė ir pelningesnė žemės ūkio šaka nei žemdirbystė.
Krenta į akis tai, kad XVI a. Klaipėdos regiono ūkiuose buvo auginama daug avių ir ožkų, kiaulininkystė paplito vėlesniuose amžiuose.
Galima pridurti, kad ir žymiai vėliau, jau Klaipėdos ir Šilutės apskričių laikais, šis regionas nebuvo žymus žemės ūkio produkcijos arealas.
Visa tai, kuo garsėjo dešiniajame Nemuno krante nusidriekusios Mažosios Lietuvos teritorijos dalies žemės ūkis - veisliniai arkliai, garsusis Nemuno žemupio užliejamųjų pievų sūris ir kt. - buvo gaminama vėlesniais amžiais Tilžės apskričiai priklausiusioje teritorijoje (po Pirmojo pasaulinio karo ji Pagėgių apskrities pavidalu tapo sudėtine Klaipėdos krašto dalimi), kurioje anksti ėmė formuotis stambioji žemėvalda.
Vietoje išvadų: ar galėjo būti kitaip?
Pakanka vieno žvilgsnio į fizinį Baltijos jūros regiono žemėlapį suvokti, jog pietrytinėje jūros pakrantėje gamta sukūrė tris dominuojančius vandens kelius - Vyslą, Nemuną ir Dauguvą.
Šių upių žiotyse - protakose į Baltiją įsikūrusiems miestams natūraliai buvo lemta tapti stambiais jūrų prekybos ir amatų pramonės centrais, absorbuojančiais minėtų upių baseinų materialinius išteklius.
Gdanskas ir Ryga sėkmingai atliko savo „natūralią misiją“, tuo tarpu Klaipėdos miesto istorija susiklostė kitaip.
Labai nepalankiai susiklosčiusi geopolitinė situacija nubraukė visus Klaipėdos privalumus, jos ekonominį užnugarį užvaldė Gdanskas ir Karaliaučius.
Todėl viduramžių Klaipėda tebuvo maža, nuolat puldinėjama ir deginama gyvenviete prie pilies, miestu tikrąja to žodžio prasme tapusi tik XVI amžiuje.
Viduramžiais ir naujųjų amžių pradžioje Klaipėda Baltijos jūros regiono prekyboje buvo nereikšmingas tam tikrų prekių užpirkimo punktas, savarankiška jūrų prekyba klaipėdiečiai pradėjo verstis tik nuo XVI a. vidurio: nuolat gniuždoma Karaliaučiaus miestų pirklių, ji buvo menka ir orientuota į Gdanską.
Dar mažiau XIII-XVI a. Europos kraštuose buvo žinoma apie Klaipėdos amatus, jie buvo labai silpni ir tenkino išimtinai vietinius poreikius.
Svarbiausia to laikotarpio Klaipėdos regiono ekonomikos šaka buvo žvejyba.
Jau XIV amžiuje ūkinėje Hanzos erdvėje atsirado sąvoka „prūsiška žuvis“ (preussische Fisch), reiškusi iš Vokiečių ordino valstybės importuotą džiovintą žuvį.
Be to, į vakarus ir rytus buvo gabenama ir kitokios žuvys - visų pirma lašišos, eršketai ir unguriai.
Šiame versle neabejotinai svarbų vaidmenį atliko tuometiniam Klaipėdos regionui (komtūrijai ir vėliau valsčiui) priklausiusių Nemuno deltos ir Kuršių marių akvatorijos dalies žvejai.
Visgi šią žūklę ir prekybą žuvimis organizavo ir vykdė ne klaipėdiečiai, bet Ordinas ir Prūsijos kunigaikštystės valdžia, todėl Nemuno ir marių žuvys garsino ne Klaipėdą, o tuometinę Prūsiją.
Bus daugiau
FOTO APRASAS Doc. dr. Julius Žukas
ML-31-1
Julius Žukas
ML-31-2
ML-31-3
Antroje XVI a. pusėje padėtis iš esmės nepasikeitė, viena stambiausių to meto žemės valdų Klaipėdos valsčiuje turbūt galima laikyti 1553 m. Henningui Ebelingui suteiktus Kretingalėje 11 ūbų.
Pažymėtina, kad Ragainės ir Tilžės valsčiuose, kurių teritorijos buvo pradėtos apgyvendinti anksčiau, 1540 m. jau egzistavo tikrai stambi žemėvalda.
Pvz., pats stambiausias Tilžės valsčiaus žemvaldys Moritzas von Perschkau turėjo valdas net 27 vietovėse, jam tuomet reikėjo sumokėti net 500 markių dydžio mokestį.
Tuo pačiu metu Ragainės valsčiuje trys stambiausi žemvaldžiai disponavo 215,5 ūbo, 129 ūbų bei 90,5 ūbo dydžio valdomis.
Be to, šių valsčių teritorijose anksčiau prasidėjo valstiečių įbaudžiavinimo procesas.
1540 m. Klaipėdos valsčiuje dar nebuvo nė vieno lažininko, kai Tilžės valsčiuje jų jau būta nemažai - pvz., Bardėnuose visi 8 ūkininkai buvo baudžiauninkai, Lumpėnuose iš 10-ies 8 ėjo lažą. Klaipėdos valsčiuje valstiečiai buvo įbaudžiavinti antroje XVI a. pusėje.
Galima konstatuoti, kad ir Klaipėdos regiono žemės ūkis tapo itin nepalankios geopolitinės situacijos auka.
Iš esmės pradėtas normaliau vystyti tik nuo XV a. pabaigos, jis nagrinėjamu laikotarpiu neturėjo jokių galimybių pasiekti žymesnį lygį ar išsiskirti specifine produkcija.
Be to, pačios Klaipėdos komtūrijos ir valsčiaus teritorijos klimatinės sąlygos (šaltos žiemos, dažnos šalnos) bei dirvožemio savybės buvo ne itin palankios stambiai ir našiai žemės ūkio gamybai - ypač žemdirbystei.
Todėl jau XVI a. šaltinių duomenys liudija valstiečius auginus palyginti nemažai gyvulių, nes tokiomis sąlygomis gyvulininkystė buvo patikimesnė ir pelningesnė žemės ūkio šaka nei žemdirbystė.
Krenta į akis tai, kad XVI a. Klaipėdos regiono ūkiuose buvo auginama daug avių ir ožkų, kiaulininkystė paplito vėlesniuose amžiuose.
Galima pridurti, kad ir žymiai vėliau, jau Klaipėdos ir Šilutės apskričių laikais, šis regionas nebuvo žymus žemės ūkio produkcijos arealas.
Visa tai, kuo garsėjo dešiniajame Nemuno krante nusidriekusios Mažosios Lietuvos teritorijos dalies žemės ūkis - veisliniai arkliai, garsusis Nemuno žemupio užliejamųjų pievų sūris ir kt. - buvo gaminama vėlesniais amžiais Tilžės apskričiai priklausiusioje teritorijoje (po Pirmojo pasaulinio karo ji Pagėgių apskrities pavidalu tapo sudėtine Klaipėdos krašto dalimi), kurioje anksti ėmė formuotis stambioji žemėvalda.
Vietoje išvadų: ar galėjo būti kitaip?
Pakanka vieno žvilgsnio į fizinį Baltijos jūros regiono žemėlapį suvokti, jog pietrytinėje jūros pakrantėje gamta sukūrė tris dominuojančius vandens kelius - Vyslą, Nemuną ir Dauguvą.
Šių upių žiotyse - protakose į Baltiją įsikūrusiems miestams natūraliai buvo lemta tapti stambiais jūrų prekybos ir amatų pramonės centrais, absorbuojančiais minėtų upių baseinų materialinius išteklius.
Gdanskas ir Ryga sėkmingai atliko savo „natūralią misiją“, tuo tarpu Klaipėdos miesto istorija susiklostė kitaip.
Labai nepalankiai susiklosčiusi geopolitinė situacija nubraukė visus Klaipėdos privalumus, jos ekonominį užnugarį užvaldė Gdanskas ir Karaliaučius.
Todėl viduramžių Klaipėda tebuvo maža, nuolat puldinėjama ir deginama gyvenviete prie pilies, miestu tikrąja to žodžio prasme tapusi tik XVI amžiuje.
Viduramžiais ir naujųjų amžių pradžioje Klaipėda Baltijos jūros regiono prekyboje buvo nereikšmingas tam tikrų prekių užpirkimo punktas, savarankiška jūrų prekyba klaipėdiečiai pradėjo verstis tik nuo XVI a. vidurio: nuolat gniuždoma Karaliaučiaus miestų pirklių, ji buvo menka ir orientuota į Gdanską.
Dar mažiau XIII-XVI a. Europos kraštuose buvo žinoma apie Klaipėdos amatus, jie buvo labai silpni ir tenkino išimtinai vietinius poreikius.
Svarbiausia to laikotarpio Klaipėdos regiono ekonomikos šaka buvo žvejyba.
Jau XIV amžiuje ūkinėje Hanzos erdvėje atsirado sąvoka „prūsiška žuvis“ (preussische Fisch), reiškusi iš Vokiečių ordino valstybės importuotą džiovintą žuvį.
Be to, į vakarus ir rytus buvo gabenama ir kitokios žuvys - visų pirma lašišos, eršketai ir unguriai.
Šiame versle neabejotinai svarbų vaidmenį atliko tuometiniam Klaipėdos regionui (komtūrijai ir vėliau valsčiui) priklausiusių Nemuno deltos ir Kuršių marių akvatorijos dalies žvejai.
Visgi šią žūklę ir prekybą žuvimis organizavo ir vykdė ne klaipėdiečiai, bet Ordinas ir Prūsijos kunigaikštystės valdžia, todėl Nemuno ir marių žuvys garsino ne Klaipėdą, o tuometinę Prūsiją.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą