Fotografas Arvydas Gurkšnis: „Jaučiu pagarbą kuršiams ir partizanams“

10 metų fotografuojančio žmogaus paklausiau, kas jį pastūmėjo imtis fotografijos?

„Man visada patikdavo vizualiniai dalykai, bet piešti aš nemoku, todėl pradėjau fotografuoti“, - šyptelėjo fotografas.

„Studijuodamas informatiką turėjau galimybę mokytis pasirenkamojo dalyko. Pasirinkau fotografiją ir nuo to laiko “užsikabliavau„. Iki šiol stengiuosi to nepaleisti, daugiau ar mažiau visada fotografuoju. Informatikoje yra daug technikos, ir fotoaparatas yra technika, todėl šie iš pažiūros nesusiję dalykai turi daug bendro“, - pasakojo A. Gurkšnis.

Koks jūsų ryšys su istorija?

Seniau nelabai draugavau su istorija, bet kai įstojau į klubą „Pilsots“, istorinių žinių bagažas labai pasipildė. Man įdomiausia yra sužinoti, kaip protėviai praeityje darė tai, ką mes darome kiekvieną dieną. Jaučiu pagarbą kuršiams ir partizanams, nes būtent jų praeitį mes rekonstruojame ir nagrinėjame. Patys stengiamės tais dalykais domėtis ir pristatyti visa tai visuomenei. Taip pat per renginius arba žygius rengiuosi kuo autentiškesniais drabužiais, kad galėčiau pasijausti taip, kaip jautėsi mūsų protėviai.

Kaip vyksta jūsų žygiai?

Yra tokia tradicija eiti į žygį žiemą, kai būna sniego. Tada išbandymų būna daugiau. Mes žygiuojame su odiniais batais, ir jeigu jie nėra sutepti riebalais, praleidžia vandenį ir kojos pradeda šlapti, šalti.

Senovėje visi eidavo per žolynus, todėl kojų su tokiais batais neatmušdavo, o šiais laikais visur žvyrkeliai, todėl žygiuojant su odiniais batais kojos trenkiasi į kietą paviršių ir labai pavargsta.

Viename žygyje teko eiti apie 30 kilometrų per piliakalnius. Man asmeniškai buvo likęs tik paskutinis kilometras, bet kojos buvo tiek atmuštos, kad vos ašaros neriedėjo. Vienas iš būdų sumažinti atatranką yra į batus prisikišti žolių arba šieno. Tad prisigrūdau šieno ir šiaip taip įveikiau tą likusį kilometrą.

Beje, prie šitų žygių gali prisijungti ir visi norintieji. Jie būna šiuolaikiškai apsirengę, todėl jiems nekyla tokių problemų. Dažniausiai žygius rengiame per lankytinus objektus, todėl pamatome gražių vaizdų ir sykiu pailsime, kad galėtume žygiuoti toliau.

Papasakokite, kaip jums pavyksta įamžinti visa tai ir dar daugiau savo nuotraukose, kaip pagaunate tinkamiausią akimirką?

Tiesą pasakius, aš labai nė nesistengiu. Pasiimu fotoaparatą, paspaudžiu mygtuką, ir viskas - juk tiek metų jau fotografuoju.

Dažniausiai fotografuoju, kai vyksta renginiai, kalendorinės šventės, žygiai ar šiaip „Pilsots“ susibėgimai.

Žinoma, ten, kur vyksta kovos, tenka daug kadrų prišaudyti, kad pagaučiau įdomesnį, gražesnį.

Taip pat fotografijoje pagrindinis dalykas yra apšvietimas. O renginiai vyksta visą dieną ir neišeina suplanuoti, iš kurios pusės saulė turi šviesti. Tikriausiai sudėtingiausias dalykas gaudant akimirką - oro sąlygos. Ypač lietus, nes įranga nepigi, ją saugai ir slepi kuprinėje, kai pradeda lyti. Tada nuotraukų padaryti jau neišeina. O šaltis fotoaparatui netrukdo, kaip tik matrica dirba tyliau. Na, tik tiek, kad akumuliatorius šaltyje greičiau išsikrauna.

Ką jums labiausiai patinka fotografuoti?

Labiausiai man patinka fotografuoti portretus, nesvarbu, ar jie būtų senovinio tipo ar šiuolaikiški. Tam, kad savo darbus galėčiau viešinti, susikūriau „Facebook“ puslapį Garvis ir internetinę svetainę Garvis.lt - ten galima rasti mano darbus.

Kas dažniausiai lieka už kadro?

Už kadro lieku aš. Kartais dėl nuotraukos ir guluosi, jeigu reikia, ir plačiai išsižergęs stoviu, kad kuo stabiliau išlaikyčiau fotoaparatą. O aplinkoje viską užfiksuoju ir už kadro nelieka nieko.

Renginiuose stengiuosi pagauti tokį kadrą, kad nebūtų šių laikų elementų. Todėl, kai į kadrą papuola paprastai apsirengę žmonės, kurių neturėtų būti prieš 1 000 metų, tenka visa tai su fotošopu ištrinti ir padaryti vaizdą kuo autentiškesnį.