Tačiau pastarojo projekto – vaidmens ką tik baigtoje rašyti operoje „Neringa“, kurios premjera netrukus Juodkrantėje, jis laukia taip pat susikaupęs kaip ir darbų svarbiuose užsienio teatruose. „Pagaliau lietuviška opera!” – džiaugiasi trijų kompozitorių: Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Loretos Narvilaitės ir Algirdo Martinaičio kūriniu.
Kur jus pasivijo operos „Neringa“ sumanytojo, ansamblio „Musica humana“ vadovo Roberto Beinario skambutis, kviečiantis prisijungti prie kūrybinės komandos?
Buvau Mosėdyje – ten vyko koncertas ir dviračių varžybos, kurias organizavo mano pažįstami, kai paskambimo Robertas ir pakvietė dainuoti „Neringoje“. Kadangi buvau laisvas, iškart sutikau. Dar reikėjo pažiūrėti į natas – viskas su jomis pasirodė gerai. Tad kliūčių prisijungti nebuvo.
Ar anksčiau teko atlikti lietuvių autorių kūrybą?
Kažkada – keletą dainų. Dar – Ūdrio ariją iš Vytauto Klovos „Pilėnų“, kurią turbūt yra dainavęs kiekvienas lietuvių baritonas. Ją atlikau Londone, paskui Omane, kuomet ten vykome su Lietuvos ambasadore. Tai graži muzika, galinti reprezentuoti mūsų kultūrą, užtat brangi širdžiai. Be to, operinės lietuvių parašytos muzikos tikrai nėra daug. Užtat labai džiugu, kad turime naują net trijų autorių kūrinį. Visos operos dalys skirtingos, tai labai smagu, nes kiekvienas kompozitorius įgyvendino savą viziją. Kiekvieną jų mes skirtingai išpildome, tad publikai bus tik įdomiau.
Koks bus jūsų personažas - Slibinas?
Ne toks, kokį visi įsivaizduoja. Apie Slibiną visi kalba kaip apie blogą, kuris neleidžia ištraukti žvejams tinklų, sukelia audras, bet scenoje jis nedaro nieko panašaus. Jis čia – lyriškas, iš pirmo žvilgsnio susižavi, o gal net ir įsimyli Neringą. Jis – stiprus, ji – taip pat be galo stipri ir didinga, savo fizine jėga ir didingumu jiedu lygūs. Kiekvienąkart pasirodęs slibinas bus kiek donžuaniškas – susižavėjęs, įsimylėjęs, netgi rūpestingas. Tikrai nei baisus, nei gąsdinantis, - pamatysite čia visai kitą jo pusę (šypsosi).
Jokio riaumojimo, piktumo, blogio – tik romantika?
Ne, nors scenoje apie tai kalbama bus. Slibinas juk trukdo ir kenkia žvejams, kelia audras. Kodėl? Gal – dėl linksmumo, pramogos. Giliai po vandeniu laikomi tinklai, kad į juos nepakliūtu žuvys, – mano reikalas, mano darbas. Legendose herojai dažniausiai būna vienpusiai, tad mes įpratę: jei jau koks nors slibinas, jis – piktas širdimi. Bet kartais ir tokiam personažui tereikia įsimylėti (juokiasi).
Didžiausias iššūkis rengiantis pastatymui tikriausiai – laikas? Jo neturite daug.
Man asmeniškai laiko iššūkis yra ne tiek spėti išmokti, pasiruošti, bet – surepetuoti. Mes įpratę, kad tie procesai vyksta lėčiau, o čia viską darome greitai. Bet, kai yra mažiau laiko, dirbi intensyviau. Repetavome Vilniuje, Filharmonijoje, dirbome kiekvienas individualiai, o savaitę prieš premjerą repeticijas tęsime Juodkrantėje.
Ką pačiam, augusiam Klaipėdoje, Kuršių nerijos kaimynystėje, reiškia šis nuostabus žemės lopinėlis?
Visąlaik grožėjausi Kuršių nerijos gamta, labiausiai – miškais, pušynais. Jie išaugę smėlyje, man tai atrodo labai žavinga. Mes, klaipėdiečiai, žinodavome, kad geriausi paplūdimiai – Kuršių nerijoje, ne žemyninėje dalyje, tad keldavomės keltais ir maudytis dviračiais mindavome iki Juodkrantės ar net Nidos. Mums tai būdavo kaip mažas pabėgimas iš namų į tokį gražų, paslaptingą gamtos kampelį. Tad šis kraštas man mylimas ir savas.
Ir legendą apie Neringą, be abejo, buvote girdėjęs?
Kai man pradėjo ją pasakoti, sustabdžiau – viską žinau. Tik jokio slibino legendose neatsiminiau, bet logiška, kad neigiamas personažas ten turėjo būti. Juk nuo ko tada Neringai saugoti žvejus?
Vasara paprastai daug kam siejasi su atostogomis. Kaip yra jums?
Nuo tada, kai apsigyvenau Anglijoje, vasaromis daugiausia dirbdavau, nes ten vyksta labai daug festivalių. Tik praėjusi pandeminė vasara buvo kiek kitokia, nors su „Vilnius City Opera“ pavyko parodyti „Pikų damą“. Šią vasarą taip pat nevažiuoju į užsienį, bet dainuosiu jau antroje operoje Lietuvoje – Valdovų rūmų kieme rodytoje „Bohemoje“ atlikau Šonaro vaidmenį. Šis laikas man yra darbingas, o išlėkti paatostogauti įmanoma visada, kai tik atsiranda pauzė tarp pastatymų – ir rudenį, ir žiemą. Tą patvirtins visi savarankiškai dirbantys mano profesijos kolegos.
Darbą Juodkrantėje gal pavyks suderinti su poilsiu?
Laiko daug nebus, bet nueiti prie jūros, manau, spėsime. Ir žuvies pavalgyti – nežvejoju, bet žuvį mėgstu. Pasiimsiu į Juodkrantę ir per karantiną priglaustą kalytę Mūzą – bus jai pirma ilga kelionė traukiniu. Smagu, kad apsistosime ten, kur priima šunis.
Dainuosite ne kur nors teatre, koncertų salėje, o lauke. Kuo darbas po atviru dangumi kitoks?
Pirmiausia jis skiriasi akustiniais dalykais. Lauke būtinas įgarsinimas, mikrofonai, vadinasi, nebesi vienintelis atsakingas už rezultatą, kurį girdi žiūrovas. Čia – pasitikėjimo, bendradarbiavimo, atsakomybės pasidalijimo niuansai. Taip pat vieno ar kito dydžio salę gali geriau pajausti, o visai kas kita, kai erdvė, kurioje dainuoji – laukas ir dangus. Akustinio dainavimo malonumas pradingsta, bet atsiranda kiti jausmai ir potyriai. Publika lauke būna labiau atsipalaidavusi, nesuvaržyta aprangos kodų, taisyklių. Be to, lauke saugiau jausis ir tie, kurie nerimauja dėl pandeminės situacijos.
Kuo įsiminė darbas vasaros festivaliuose Jungtinėje Karalystėje? Kuo ypatingas, pavyzdžiui, prestižinis renginys Glyndebourne?
Glyndebourne yra uždaras teatras, bet išeini iš jo ir iškart esi lauke, gamtoje, kur žmonės piknikauja, smagiai leidžia laiką. Ten vyksta daug festivalių, kur po stogeliu tik scena, publika sėdi po atviru dangumi. Britai ir vasaros festivaliams puošiasi. Eiti į operą jiems – ritualinis dalykas, o tai, kad viskas vyksta gryname ore, gamtoje, įneša į visumą pramogos dėmens. Kitose šalyse – pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje pasibaigus spektakliui lauke žmonės eina kažkur, o britai lieka – bendrauja, piknikauja. Juodkrantėje galbūt irgi to bendruomeniškumo jausmo bus – juk ten besiilsintys žmonės neišvengiamai bus vieni kitus jau matę, opera – proga darsyk susitikti.
Pastaraisiais metais vis turėdavote darbų gimtoje Klaipėdoje ir šalia jos. Sunkiau ar lengviau ten dainuoti?
Jei paklausyti ateina artimi žmonės, seni pažįstami, galbūt jaučiu didesnę atsakomybę. Bet didelio skirtumo nėra.
Nesijaučiu nei labai klaipėdietis, nei vilnietis – visur, kur gyvenu, lieka kruopelytė širdies. Klaipėdoje teatre dainavau tik kartą, Velse, Kardife, – daug sykių, tad ši vieta man brangesnė dėl gausesnių patirčių joje.
Tikrai neliūdžiu, kad dėl karantino sugrįžau į gimtinę. Ištverti karantiną padėjo sportas, augintinė Mūza, kurią vadinu tikru džiaugsmo fabrikėliu – ji visada laiminga, tai pat – mokymasis. Tuštesnį laiką išnaudojau dėliodamas programas, ruošdamas jas su pianistais – visada žinau, kad manęs laukia dar daug neišmoktų natų, tad neturiu progų liūdėti ar nieko neveikti. Pandemija darsyk priminė, jog tada, kai situacijos negalime pakeisti iš esmės, nereikia sielotis ir nervuotis, turime surasti pačių geriausių pusių. Man tai – nauji darbai ir atradimai Lietuvoje. Kol darbus užsienyje gana sunku organizuoti dėl visokių trukdžių, džiaugiuosi kiekviena akimirka čia.
Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Loretos Narvilaitės ir Algirdo Martinaičio operos-triptiko „Neringa“ premjera Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje rugpjūčio 14 dieną 20.30 val. Šis spektaklis – tradicinio festivalio „Kuršių nerija“ dalis
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą