„Gyvenimas juodoje“: „Norisi, kad žiūrovai keltų sau klausimą: “Ar tikrai esu čia, kur noriu būti?"

Kartu su šokėja, aktore bei spektaklio idėjos autore Aiste Burkauskaite ir K. Povilaityte režisierė kaip visada ners giliai, kviesdama žiūrovus nebijoti atsiverti vieni kitiems, atsikratyti vidinio kalėjimo ir bent trumpam išlaisvinti sužeistas sielas.

Gruodžio 10-ąją Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje šokio teatras „Judesio erdvė“ pristatys savo ilgai brandintą ir puoselėtą spektaklį „Gyvenimas juodoje“.

Tai - autobiografinėmis dviejų moterų istorijomis paremtas spektaklis, kviečiantis pasvarstyti apie vidinę žmogaus laisvę. Kas yra mūsų vidiniai kalėjimai? Kur jie yra, kaip į juos patenkame ir kaip iš jų ištrūkti?

Dvi viena kitos nepažįstančios moterys atsibunda neapibrėžtoje, šaltoje, tylioje ir tamsioje erdvėje. Sapnų pavidalu prisimenami gyvenimo fragmentai pradeda judinti kažką, kas seniai trikdo ir skaudina moteris, išgyvenančias būties krizes.

Ar šioje keistoje vietoje yra dar kažkas, išklausantis moterų balsus? Kažkas, kam dar rūpi sužeistos sielos. Kunigas, pats patiriantis savo pasišventimo suklupimą, aukojasi ir jungiasi į moterų istorijas tam, kad juodą perdažytų baltai, o skausmą pakeistų atsakymais. Lyg Kristus - jungtis tarp žmogaus ir Dievo - kunigas atsiduria čia, kad parodytų kelią nuo suvaržymų iki laisvės.

Kas paskatino statyti būtent tokį šokio spektaklį? Kokios jūsų pačių gyvenimo patirtys jame atsispindi?

Laura: Dar tada, kai konkrečiai net nebuvo kalbama apie spektaklį, Aistė sakė, kad reikia kažką daryti, kurti. Kaip tik tuo metu, kai užsimezgė mūsų draugystė, abi ėjome savo gyvenimuose per tam tikrus vidinius procesus, ir sutapo taip, kad ir Aistei norėjosi iškalbėti, per kūną išreikšti visa tai ir paleisti, tad pasiūlė man sukurti kažką tokio.

O kadangi buvo karantinas, tai ilgai dalijomės idėjomis, kaip ir kur būtų galima visa tai padaryti... Nusprendėme, apie ką norėsime kalbėti žiūrovams: vis dėlto pasirinkome pirmiausia eiti per savo pačių asmenines istorijas ir patirtis. Taip pat nusprendėme eiti ir per kunigo liniją. Per jį taip pat vyksta tam tikri dalykai.

Kunigas jūsų spektaklyje yra moteris.

Laura: Taip, tai buvo mano sąmoningas sprendimas - moteris, įkūnijanti kunigą, vyrą.

Karolina: Na, aš, kaip šio veikėjo įkūnytoja, galiu pasakyti, kaip aš matau tą „gyvenimą juodoje“. Kiekvienas iš mūsų turime savo tamsiąją pusę, juodąją dalį, kurią kasdien nešamės su savimi. Ir ta juoda dalis nėra nei graži, nei šviesi, nei balta, ne skaisti. Mes ne visada linkę kalbėti apie tai, nes juk nepatogu, o ir nelabai įdomu. Kartais mūsų kančia ar depresiški jausmai kitiems gali sukelti liūdesį.

Ypač Lietuvoje mes vis dar nelabai pripažįstame vienas kito neigiamas emocijas. Juk visada turi šypsotis, būti gražus, energingas, pozityvus ir t. t.

Taigi, ta kunigo išpažintis, klausant moterų išpažinimų ir yra tos tamsiosios pusės išreiškimas ir parodymas kaip aš, kaip dvasininkas, transliuoju visa tai per save. Kunigas - kaip kempinė, sugerianti dviejų moterų vidinę tamsą. Juk ir šiaip yra daug žmonių, kurie tikrai kaip kempinės viską sugeria į save. O kur tai išlieti, kai kartais jau visko tiek daug, kad, atrodo, jog tuoj apsivemsi? Viską gniaužiame savyje.

Šiame spektaklyje kunigas nėra profesija. Tai - labiau žmogus, kuris išklauso, kuris tiki kažkuo aukštesniu, galinčiu padėti. Tai - sugertuko vaidmuo.

Kunigo pagrindinis teiginys - „Man niekas nepriklauso“. Ir man pačiai tai yra labai artima. Man niekas nepriklauso. Ir aš niekam nepriklausau. Jis - kaip šventas vanduo, kuris niekam nesipriešina, o tiesiog visada kažkur nuteka ir yra niekieno. Man atrodo, kad mums visiems tikrai labai reikia to mažesnio pasipriešinimo ir lengvo nutekėjimo, nenoro įrodyti, kad esu teisesnis už kitus.

Kokią žinutę šiuo spektakliu norite perduoti žiūrovams?

Laura: Šiuo spektakliu norisi pakviesti žiūrovą nebijoti dalintis savo vidiniais išgyvenimais, iškelti į paviršių skaudulius. Negali visą gyvenimą visko kaupti savyje - vieną dieną sprogsi.

Nereikia bijoti būti pažeidžiamiems ir atverti tai, kas skauda. Nes ir mes pačios šiame spektaklyje dalijamės savo pačių autentiškomis istorijomis.

Nes būtent tada, kai iškalbame ir paleidžiame viską, - ateina laisvė. Spektaklyje labai daug kalbame apie tai, kas yra tas tiltas į laisvę, į palikimą tos „juodos“ ir ar tu esi laisvas ten, kur esi.

Aistė: Spektaklio kūrybiniame procese man asmeniškai taip pat kilo šis klausimas ganėtinai dažnai. Ir scenarijaus autorius Martynas Ungurys taip pat uždavė tą patį klausimą: „Ar tikrai? Ar jūs pasiryžusios taip drąsiai ir atvirai kalbėti?“ Taip, tos istorijos tikrai yra atviros, nuogos ir nepasakyčiau, kad labai gražios.

Klausimai „Ar tikrai?“ ir „Dėl ko?“ kilo ir mums pačioms. Tačiau viskas yra apie tai, kad perėjus tam tikrus dalykus norisi visu tuo pasidalinti su žmonėmis, įkvėpti juos kažkokiu būdu, galiausiai, atskleidus savo pačios istoriją, - padrąsinti, suteikti galimybę tai padaryti ir kitam. Būtent ši viltis ir išsklaido visas abejones, ar tikrai verta visa tai daryti ir ar elgiamės teisingai.

Kunigas simbolizuoja tikėjimą kažkuo aukštesniu, tikėjimą viltimi. Kaip manote, kuo žmonės šiandien apskritai tiki?

Aistė: Manau, kad tikėjimas yra vienas iš nedaugelio dalykų gyvenime, kuris nėra duotybė. Mes turime kažkokį pradą, verčiantį ieškoti kuo tikėti. Bet kuo tikėti konkrečiai, galiausiai pasirenkame patys.

Karolina: Dabartinėje visuomenėje yra labai plačios galimybės: bet kada rasi bet kokią informaciją, gali bet kur nukeliauti, pirkti ką nori ir t. t.

Mes patys dažnai jaučiamės kaip dievai. Ir tas įsivaizdavimas, kad tu gali viską padaryti ir kontroliuoti, verčia žmones vis dažniau susidurti su nemažomis psichologinėmis problemomis. Tai sukelia daug nerimo, streso, įtampos.

Tikėjimas Dievą žmones nuveda į išlaisvinimą: nuo priklausomybių, traumų ir t. t. Žinoma, galima tikėti Dievą arba kažką kitą. Bet tikėti į kažką aukščiau, kas nepriklauso tavo, žmogaus, jėgoms, manau yra svarbu. Tai palengvina daugelį sunkių situacijų. O tą tikėjimą mes dažnai užmirštame. Anksčiau jo, manau, būdavo daugiau, taip pat ir malda anksčiau buvo nerimą ir baimes pašalinančiu ritualu.

Dabar mūsų ritualai yra socialiniai tinklai.

Kiek jums pačioms kainavo (emocine, psichologine prasme) sukurti šį šokio spektaklį?

Karolina: Supratau, kad turiu save pasaugoti. Nes kai „įėjau“ į savo vaidmenį, pusę savaitės negalėjau „išeiti“ iš jo. Net ir aplinkiniai pradėjo pastebėti, kad atrodau kaip nesava. O ir pati nuolat jaučiau atradusi kažkokį vidinį nerimą, pyktį, susierzinimą. Tada pagalvojau - viskas, reikia būtinai kažką daryti.

Džiaugiuosi, kad ir pati Laura yra tokia režisierė, kuri mus taip pat stengiasi pasaugoti. Nes ruošdamosi šiam spektakliui tikrai susiduriame su labai giliais potyriais. Vis dėlto kalbame apie itin sudėtingas temas.

Karolina: Laura apskritai labai moka matyti tą tokį 3D vaizdą, iš visų pusių. Taip pat ji leidžia eksperimentuoti, ir tai suteikia laisvės bei saugumo pojūtį. O man tai yra labai svarbu.

Kuo spektaklis yra aktualus šiandienos kontekste?

Laura: Visada buvo aktualu apie tai kalbėti. Tačiau manau, kad prasidėjus pandemijai ir karantinui apie vidinę laisvę kalbėti yra dar svarbiau. Ši situacija iškėlė į paviršių labai daug žmonių psichologinių problemų. Todėl ir žiūrovai atpažins save šiame spektaklyje. Labai norisi, kad ir jie keltų sau klausimus: „Ar aš tikrai noriu būti čia, kur esu?“

Aistė: Šiuo periodu įvyko ir labai daug išsilaisvinimų, kai kam prasidėjo stiprus dvasinis augimas. Daugelis buvo atleisti iš savo darbų, kiti patys juos metė, iš pagrindų pradėjo keisti savo gyvenimą, vertybes, pagaliau sustojo ir pažiūrėjo į save. Ir kad ir kaip sunku, visi mes buvome ir vis dar tebesame toje pačioje valtyje. Ir žinojimas, kad ne man vienam taip sunku, gali pastiprinti.

Ir jeigu kažkas pagaliau žengė žingsnį į priekį arčiau savo vidinės laisvės ir laimės, vadinasi, ir aš galiu! Kartais mes net patys nežinom, kur konkrečiai reikia žengti. Bet tada svarbiausia tampa pirmiausia nužengti nuo ten, kur nesame savo vidumi.