Ankstesnę švyturių istoriją rasite čia
Sekančią švyturių istoriją rasite čia
Priežastys yra kelios. Pirmiausiai – leidėjas. Kolekcininkų rinkoje rasti atvirukus, kuriuos būtų išleidę klaipėdiečiai Robertas Schmidtas, Richardas Kripsas, Johannesas Schenkė, Kurtas Siebertas, A. Kuhnkies, Josephas Cohnas, H. Reichas ir kt. – jokia retenybė.
Karaliaučiuje atvirlaiškius su Baltuoju švyturiu spausdino ir garsusis fotografas Fritzas Krauskopfas; jas užsakydavo firmos iš Vokietijos miestų Dresdeno-Blasewitzo, Oldenburgo, Leipzigo.
Tačiau šis atvirlaiškis yra absoliutus unikumas.
Jį išleido garsiojo Vokietijos viduramžių miesto Magdeburgo firma „Reinicke & Rubin“. Rasti dar vieną šios firmos atviruką ne tik su Baltuoju švyturiu, bet su Mėmelio motyvu būtų stebuklas.
Taigi, už 747 km tiesia linija nuo Klaipėdos įskūrusi leidykla XX a. pradžioje nusprendė įsigyti stiklo negatyvą su Mėmelio pažiba Baltuoju švyturiu ir išspausdinti kelių šimtų tiražų atvirukus. Labai nedažnas atvejis! Galbūt todėl leidėjai klaidingai vietoje „Nordermole” (šiaurinis molas) užrašė „Ostmole m. Leuchtturm”. T.y., rytinis molas su švyturiu. Galimai Magdeburgo leidėjai pagalvojo, jog Baltijos jūroje (vok. Ostsee, liet. pažodžiui „Rytų jūra”) esantis molas ir turėjo vadinti rytiniu (Ostmole)…
Dar ypatingesniu šį kolekcinį raritetą paverčia adresatas: tai – Italijoje gyvenusi baronienė Nicola Blanchi. Bet atvirukus 1903 m. liepos 1-ąją siųstas iš Mėmelio (yra antspaudas), vadinasi, juo ir prekiauta vietoje.
Kas buvo ta mistinė baronienė Blanchi ir kas jai siuntė atviruką su Baltuoju švyturiu, iš dešimčių galimų atvirlaiščkų pasirinkęs būtent šį motyvą, lieka paslaptimi.
Atvirlaiškio averse ir reverse matome firminius praeities kolekcininko Louiso Simsohno antspaudus.
Rašyti komentarą