Imanuelio Kanto gyvenimo subtilybės: kas padėjo jam nesirgti (1)

1724 m. balandžio 22 dieną sename mieste, XIII a. įsikūrusiame baltų žemėse prie Baltijos jūros Vyslos įlankos, vadinamos Aistmarėmis, kur įteka Priegliaus upė, nedideliame pakrantės name amatininkų šeimoje gimė berniukas. Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo šventojo Emanuelio diena, ir vaikas buvo pavadintas šiuo vardu: „Dievas su mumis.“

Tęsinys. Pradžia čia

Privatdocentas

Per mokytojavimo metus Kantas dėjo pagrindus mokslinei veiklai: sukūrė kosmogoninę hipotezę, parašė dvi knygas ir išleido du susidomėjimą sukėlusius straipsnius.

1755 m., būdamas jau trisdešimties metų, jis įteikė universitetui magistro disertaciją, po mėnesio laikė egzaminą žodžiu ir gavo daktaro (magistro) laipsnį.

Vėliau perėjo „habilitaciją“ - apsigynė antrą disertaciją disputo forma, ir jau tada gavo privatdocento (neetatinio dėstytojo) vardą.

Tai reiškė, kad jam už darbą mokėjo patys studentai.

Auditorijų Albertinoje trūko, todėl lektoriai skaitydavo paskaitas ir namuose. Pirmoji Kanto paskaita įvyko pas kolegą profesorių, ir studentai vos sutilpo. Tą dieną prasidėjo Kanto, kaip dėstytojo, veikla, trukusi 40 metų.

Pradėjęs dirbti universitete, Kantas dėstė logiką, metafiziką, gamtos mokslą ir matematiką. Vėliau prisidėjo fizinė geografija, etika ir mechanika. Maksimalus krūvis buvo 28 val. per savaitę.

Nuolatinę - logikos ir metafizikos profesoriaus - vietą Kantas gavo tik po 16 metų. Dukart po metus ėjo rektoriaus pareigas.

Filosofas šį namą miesto centre, šalia karaliaus pilies (vaizdas iš gatvės ir iš sodo pusės), nusipirko jau būdamas 60 metų (prieš tai gyveno Magistrų skersgatvyje Knypavos saloje, netoli universiteto, vėliau – Liepininkų(Lebenicht) rajone nuomojosi pusę namo aukšto). Name buvo 8 kambariai. Antrame aukšte vykdavo garsieji kviestiniai pietūs su bičiuliais – filosofais, teologais, rašytojais etc. Po jų filosofas eidavo pasivaikščioti tuo pat maršrutu – iki Frydrichsburgo forto. (1850 m. graviūros).

Istorinis fonas

Kantas skaitė paskaitas ir rusų karininkams. 1757-1763 m. Prūsijos viengalvį erelį ant Karaliaučiaus miesto vartų buvo pakeitęs Rusijos dvigalvis: Rusijos imperija prisijungė naują administracinį vienetą.

„Kai 1756 m. Frydrichas II įsiveržė į Saksoniją, jis nenumanė, kad karas tęsis septynerius metus, nuniokos šalį ir atves prie katastrofos“, - rašo A. Gulyga.

Į galingiausių Europos valstybių karą įstojus rusams, generolas Fermoras, dislokavęsis Klaipėdoje, iš čia per Kuršių neriją ir įlankos ledą su armija patraukė į Karaliaučių ir jį užėmė...

1762 m., mirus Rusijos imperatorei Jelizavetai Romanovai, sostą perėmė Petras III - pusiau vokietis, vedęs šešiolikmetę trečios eilės pusseserę, Cerbstdornburgo princesę, prūsų generolo dukrą Sofiją Augustą, gimusią Ščecine, Pomeranijoje.

Petras III buvo Prūsijos karaliaus gerbėjas, atidavė žemes ir atleido Prūsijos gyventojus nuo priesaikos rusų carui.

Tačiau Sofija Augusta, nekentusi sutuoktinio, troško įsitvirtinti Rusijos soste.

Po pusmečio rūmuose buvo įvykdytas perversmas, Petras III nužudytas, o sostą perėmė Sofija - žinoma kaip Jekaterina II (Didžioji)...

Kantas savo filosofiją kūrė prancūzų revoliucijos išvakarėse.

Šalia Lietuvos ir Lenkijos valstybę dalijosi kaimynės, įskaitant Prūsiją. Savo kocepciją apie tautų sambūvį jis išdėstė pacifistiniame veikale „Apie amžinąją taiką“. Jame skelbė laisvų tautų federacijos idėją.

Autoportretas

Kantas save laikė melancholiku ir pats pateikė melancholiko charakteristiką.

Nereikia manyti, sako filosofas, kad melancholikas nepatiria gyvenimo džiaugsmų ir yra amžinai kamuojamas niūraus ilgesio. Jis tik lengviau už kitus pasiduoda tokiai būsenai, veikiamas vidinių ar išorinių įtakų.

Melancholikui būdingas dėkingumo jausmas. Jis geradaris, pastovus, jautriai reaguoja į neteisybę.

Nekenčia apsimetinėjimo, nuolankumo, žmogų laiko pagarbos verta būtybe.

„Jis griežtas teisėjas sau ir kitiems ir dažnai nepatenkintas ir pačiu savimi, ir pasauliu.“

Jeigu melancholiko jausmai ir protas išsikreipia, jis pasiduoda egzaltacijai, regi pranašiškus ženklus. Jam gresia pavojus tapti keistuoliu.

Todėl reikia pažinti savo silpnybes, kad neleistum joms vešėti.

I. Kantas turėjo savo sveikatos filosofiją: vaistais nepasitikėjo, labiau rėmėsi griežtu režimu, higiena ir proto valios galia.

Netinginiauk, tvardykis, mažiau miegok, daugiau judėk, tramdyk apetitą, valgydamas negalvok, kojas mazgok lediniu vandeniu... Tokių taisyklių laikėsi filosofas, ir nors buvo silpnos sveikatos, niekada niekuo nesirgo.

Bus daugiau.

Raktažodžiai
Nu šiais laikais apšauktų gerb.I.Kantą antivakseriu... nes tik vakcinos padeda mums išgyventi ir sukurti imunitetą... vakcinos - mūsų viskas, ir filosofija, ir vaistas, ir religija...
aš, 2021-06-06 21:12
Sidebar placeholder