Imanuelio Kanto gyvenimo subtilybės: kas padėjo jam nesirgti (1)

1724 m. balandžio 22 dieną sename mieste, XIII a. įsikūrusiame baltų žemėse prie Baltijos jūros Vyslos įlankos, vadinamos Aistmarėmis, kur įteka Priegliaus upė, nedideliame pakrantės name amatininkų šeimoje gimė berniukas. Pagal senąjį Prūsijos kalendorių buvo šventojo Emanuelio diena, ir vaikas buvo pavadintas šiuo vardu: „Dievas su mumis.“

Imanuelis gimė ketvirtas šeimoje, bet tapo vyriausias. Mama Ona Regina Kant, mergautine pavarde Roiter (Anna Regina Reuter), iš viso pagimdė devynetą vaikų, iš jų užaugo tik penki. Pirmagimis gimė negyvas, dar trys mirė mažiukai.

Iš penkių užaugusių vaikų buvo du berniukai ir trys mergaitės. Imanuelis turėjo tris jaunesnes seseris - trejais metais vėliau už jį gimusią Mariją Elžbietą, šešeriais - Oną Luizę, septyneriais - Kotryną Barborą ir vienuolika metų jaunesnį brolį Johaną Henriką.

Brolis tapo pastoriumi, gyveno Kuršo kunigaikštystėje, Vecsaulėje (vokiškai Alt-Rahden - dabar Latvija, netoli Bauskės). Susilaukė penkių vaikų, nugyveno 65 metus.

Ona Regina pagyveno tik keturis dešimtmečius: mirė, kai Imanueliui buvo 13 metų. Tačiau per tą laiką ji spėjo pasodinti sūnaus širdyje „gėrio daigus“ ir nepalaužiamus moralės principus - taip vėliau rašė pats filosofas.

Ona Regina buvo palaidota Karaliaučiuje - mieste, kuriame gimė ir užaugo.

Alberto kolegija (lot. Collegium Albertinum) buvo atidaryta 1544 m. ir išaugo į universitetą – seniausią Prūsijoje. Po šimtmečio jis imtas vadinti Albertina. Dar po šimtmečio jo rektoriumi tapo iš Klaipėdos kilęs Simonas Dachas. Tuo metu šalia bažnyčios įrengtas vadinamasis Profesorių laidojimo rūsys. Albertina veikė keturis šimtmečius. 1861 m. universitetas iš senojo pastato persikėlė į naujus rūmus Šteindamo rajone, Paradų aikštėje.

Senelis - kaipėdietis

Imanuelio tėvas Jonas Jurgis (Johann Georg) gimė Klaipėdoje (1682 m.). Į Karaliaučių jis atvyko jau suaugęs ir perėmęs iš tėvo amatą.

Jono Jurgio tėvas (Imanueliui - senelis) Hansas Kantas buvo Klaipėdos šikšnius (arklių pakinktų iš odos gamintojas).

ooKaraliaučius, kuriame gyveno Imanuelis Kantas, buvo vienas gražiausių Prūsijos karalystės miestų. Miestas įsikūrė trijų baltų gyvenviečių vietoje: Senamiesčio (Altstadt), Liepininkų (Lobenicht) ir Knypavos (Kneiphof). Nuo 1340 m. šie miestai vadinti bendru Kenigsbergo vardu.

Klaipėdoje jis turėjo du namus (Odininkų ir Tomo gatvėse) ir, sprendžiant iš iškilmingų laidotuvių (1715 m.) - skambinant miesto varpams, buvo gerbiamas miestietis. Anot vokiečių istoriko prof. Hanso Mortenseno, palaidotas po savo namų durų slenksčiu.

Hanso tėvas (filosofo prosenelis) Richardas XVII a. gyveno Kantvainių kaime (vok. Kantweine; netoli Priekulės, šalia Agluonėnų) ir vokiškai nemokėjo, nes sudaryti testamentą jam padėjo vertėjas.

Kokia kalba jis kalbėjo?

I. Kanto kilmę Vokietijos archyvuose tyrinėjęs istorikas Hansas Mortensenas mano, jog kuršių tarme (nes senieji kantvainiškiai - lietuvių asimiliuoti kuršiai).

Turint galvoje, kad lietuviški vietovardžiai dažniausiai siejami su asmenvardžiais, galima manyti, jog Kantvainių kaimas susijęs su Kanto pavarde ir rodo filosofo tėvo giminės kuršiškas ištakas.

Yra žinoma, jog Kantvainiuose prosenelis Richardas turėjo užeigą „Verdenė“ ir buvo kaimo šaltyšius (seniūnas).

Kantas valgydavo tik kartą per dieną, bet niekada nepietaudavo vienas, nes valgant vienišam proto darbas nesiliauja. (Emil Doerstling, tapyta 1892-1893 m.)

Jo verslas siekė dar toliau: Rusnėje jis 1650 m. išsinuomojo karčemą, buvusią netoli klebonijos, o vėliau dar nuomojosi ir karčemą Verdainėje (vok. Werdene) - gyvenvietėje netoli Šilokarčemos (Heydekrug), t. y. dabartinėje Šilutės miesto teritorijoje. XVII a. čia apsigyveno nuo religinio persekiojimo pabėgę škotai.

Pats I. Kantas viename iš savo laiškų bičiuliui spėjo, kad jo šaknys škotiškos: senelis į Rytprūsius, matyt, bus atkakęs iš Škotijos.

Tačiau H. Mortensenas sako, jog filosofas klydo: su škotais jis „giminiavosi“ tik tuo, kad šie mėgo jo prosenelio smukles, o senelio dvi dukros ištekėjo už šios tautybės atstovų.

Vokiečių istorikas atrado dokumentų - du turto raštus, kuriais prosenelis Richardas perdavė turtą dukrai Sofijai ir įpareigojo žentą (škotą) reikiamai atsiskaityti su jo sūnumi Hansu. Dokumentuose minimi Kantvainiai.

Beje, pats didysis mąstytojas savo kilme ir giminėmis nelabai rūpinosi. Pasak A. Gulygos, jis net su artimiausiais giminėmis nebendravo (išskyrus dalykiškus laiškus), nors, jei reikėdavo, ir brolį, ir seseris paremdavo.

16 metų - į universitetą

Imanuelis augo silpnos sveikatos, tačiau nuovokus. Kai buvo aštuonerių metų, pastorius Francas Šulcas (Schultz), kuris lankydavo savo parapijiečius, patarė tėvams leisti berniuką į valstybinę gimnaziją „Collegium Fridericianum“, kuriai pats ir vadovavo.

Čia berniukas praleido aštuonerius metus. Tėvai tikėjosi, kad jis taps pastoriumi, tačiau Imanuelis žavėjosi senąja literatūra ir bodėjosi išorinėmis religinio kulto apraiškomis. Gimnazijoje dominavo vienuolyno atmosfera.

Kantų šeima buvo religinga, ji priklausė pietistams.

Tai specifinis vokiškasis protestantizmo variantas, atsiradęs XVII a. pabaigoje. Neigė apeigas ir ritualus, esminiu dalyku laikė vidinius moralinius įsitikinimus ir asmens elgesį. Prūsija ir Karaliaučius buvo pietizmo židinys.

Būdamas 16 metų, Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Tėvas vos sudūrė galą su galu, tad studentui teko verstis privačiomis pamokomis.

Šiek tiek padėjo motinos giminaitis batsiuvys.

Universitete Kantas praleido 7 metus, bet, neapsigynęs magistro darbo, išvyko iš gimtojo miesto ir įvairiuose kampeliuose dirbo mokytoju.

Ketverius metus I. Kantas gyveno Jučiuose, netoli Gumbinės, kur mokė tris pastoriaus vaikus.

Jučių (vok. Judtschen) reformatų pamokslininkas Danielius Anderšas (Daniel Andersch) buvo kilimo iš Silezijos, kuri tuo metu priklausė Prūsijai.

Kai senbuvius lietuvius išguldė maras (1709-1711 m.), valdžia Rytprūsius apgyvendino naujakuriais iš Zalcburgo, Šveicarijos, kitų Europos kraštų, kur katalikai persekiojo protestantus (Prūsija, žinia, buvo protestantiška).

Atkilėlius vietiniai vadino „zalcburgiečiais“.

Gumbinės apskrityje telkėsi šveicarų kolonija, kalbanti prancūziškai.

Gyvendamas Jučiuose, I. Kantas (anot A. Gulygos) ir pažinęs lietuvių gyvenimą, tradicijas bei susidomėjęs lietuvių kultūra (lietuvių Prūsijoje būta daug net ir po maro: pačių vokiečių statistikos duomenimis, 1864 m. - apie 152 tūkst.)

Vėliau Kantas persikėlė mokytojauti prie Osterodės (dabar Lenkija) ir dvarininko šeimoje mokė tris berniukus.

Trečioji jo privataus mokytojavimo vieta - grafo Kaizerlingo šeimoje, kuri jam leido iš arti pažinti aukštuomenės papročius.

Karolina

Kaizerlingai - sena Europos kilmingųjų giminė, kilusi iš Vestfalijos, XV a. žinoma Livonijoje, Kurše, nuo XVIII a. - Lietuvoje kaip kultūros, švietimo veikėjai.

Grafas Hermanas Karlas fon Keizerlingas buvo žymus Pabaltijo vokiečių mokslininkas ir diplomatas, artimai bendravęs su Leipcige gyvenusiu kompozitoriumi Johanu Sebastianu Bachu, netgi buvęs jo mecenatu.

Jo vienturtis sūnus Henrikas Kristianas (Heinrich Christian), irgi diplomatas, antrąją gyvenimo dalį praleido savo dvare Lapynuose (Rautenburge).

Ypač šilti filosofo santykiai užsimezgė su grafo žmona Karolina. Jų draugystė tęsėsi net 30 metų. Grafienės fon Kaizerling namas Karaliaučiuje garsėjo kaip miesto intelektualų susitikimo centras.

Grafai Henrikas Kristianas bei Karolina Kaizerlingai, kurių vaikus mokė Imanuelis Kantas. Tai sena Europos kilmingųjų giminė, XV a. žinoma Livonijoje, Kurše, nuo XVIII a. – Lietuvoje kaip kultūros, švietimo veikėjai. Grafienė Karolina domėjosi filosofija ir pačiu filosofu, ir jos interesas, manoma, neliko be atsako.

Jame lankydavosi ir I. Kantas. Karolina jam buvo „moters idealas“. Po jos mirties 1791 m. filosofas ją pavadino „savosios lyties puošmena“.

Kunigaikštienė Kaizerling, jauna gražuolė, susidomėjo ne tik filosofija, bet ir pačiu filosofu. Šis susidomėjimas esą nelikęs be atsako.

Filosofas nė karto nebuvo vedęs, nors, jo draugo pastoriaus Borovskio teigimu, ketino dukart (pavardžių draugas neišdavė). Psichoanalitikai tai aiškina motinos kultu.

Pats Kantas rašė: „Kai man galėjo prireikti moters, aš negalėjau jos išlaikyti, o kai galėjau ją išlaikyti, man jau nebegalėjo jos prireikti.“

Jo viengungystė, matyt, buvo priverstinė, neteikė džiaugsmo: „Vyrui negali teikti malonumo gyvenimas be moters, o moteris negali patenkinti savo poreikių be vyro“, - tai irgi jo žodžiai.

Bus daugiau

Raktažodžiai
laukiame tęsinio
labai įdomu, 2021-06-02 18:56
Sidebar placeholder