Inga Kuznecova - apie kūno ribas, sapnų logiką ir lietuvišką tapatybę filme „LUNAticos“

Po premjeros kalbamės su filmo autore Inga Kuznecova apie kūrybinį procesą, netikėtus atradimus ir tai, kas slypi anapus realybės.

Filmas „LUNAticos“ gimė iš noro statyti spektaklį. Kas paskatino šią idėją perkelti į kino ekraną?

Viskas prasidėjo doktorantūros studijose, kai su Šeiko šokio teatro šokėjais ir LMTA studentais pradėjau tyrinėti pakabinto žmogaus kūno galimybes.

Stebėjau, kokias prasmes tai kuria, kokias išraiškos formas atveria.

Tai buvo ir tebėra labai įkvepianti patirtis, kuria norėjosi kuo greičiau pasidalinti.

Norėjau sukurti spektaklį. Kelis kartus bandžiau gauti finansavimą, tačiau nesėkmingai.

Mintis, kad šis darbas ir atradimai turi išvysti dienos šviesą, niekur nedingo. Filmo žanras man visada buvo labai artimas ir įdomus, tad pamaniau, kad tai galėtų būti puiki išeitis.

Kai mylimas Šeiko šokio teatras patikėjo mano idėja ir nusprendė prisidėti, viskas tapo realybe. Teatras apmokėjo operatoriaus darbą, o visa likusi komanda prisijungė neatlygintinai. Taip spektaklio idėja transformavosi į filmą.

Filmo ašis - pakabintas žmogaus kūnas. Ką atrandate tyrinėdama šią neįprastą būseną ir su kokiais iššūkiais susidūrė šokėjai?

Visas darbas su pakabintu kūnu yra nesibaigiantys atradimai.

Apversto žemyn galva šokėjo galimybių amplitudė gerokai susiaurėja, o laikas tampa kritiškai svarbus.

Dėl pasikeitusių fizinių sąlygų - kraujas suplūsta į galvą, kojos gali pradėti tirpti, išryškėja skausmingos kūno vietos - turi veikti labai tiksliai. Svarbiausia buvo nerizikuoti šokėjų sveikata.

Tačiau būtent šiose ribinėse situacijose atsiveria neįtikėtini dalykai.

Mane labiausiai domina žmogaus kūno ir sąmonės ribos. Pavyzdžiui, šokėja Dovilė, atrodo, sugebėjo peržengti fizinio skausmo barjerą. Ji iškabėjo nejudėdama 17 minučių - aš jau norėjau ją stabdyti, bijodama, kad kas nors nenutiktų.

Ji vėliau pasakojo pasiekusi būseną, kurioje nieko nebeskauda, kur tiesiog gera būti. Ji sakė: „Pradėjau galvoti apie budistus, apie būseną, kai pereinama į kitą plotmę. Supratau, kad tai netgi galėtų būti malonus būdas numirti.“ Tai buvo neįtikėtina įžvalga.

Filme nusifilmavusio šokėjo Edvardo Kažarnovičiaus patirtis buvo kitokia - jam tai buvo fiziškai sudėtingas ir skausmingas procesas. Tačiau stebėti, kaip per praktiką jis atranda būdus prisitaikyti, kaip kūnas įveikia iššūkius, taip pat buvo be galo įdomu.

Taip, šis filmas yra apie ribų tyrinėjimą.

Filmo pabaigoje paaiškėja, kad jo pagrindas - lietuviškos patarlės, prietarai. Kaip ši tema atsirado Jūsų kūrybiniame procese?

Ši tema atėjo labai intuityviai. Nenorėjau kurti tiesiog gražaus šokio filmo.

Mąstant apie pakabinto kūno vaizdinius, galvoje pradėjo suktis patarlės. Pamačiau vizualius paveikslus, kaip vieną ar kitą posakį būtų galima įgyvendinti judesiu, koks absurdiškas ar net siurrealistinis vaizdas gimtų.

Man pačiai ši tema yra aktuali mąstant apie tai, kas yra lietuviška, kiek tai svarbu, žalinga ar prasminga. Tai tapo savotišku raktu, leidžiančiu sujungti fizinį kūno tyrinėjimą su mūsų kolektyvinės vaizduotės žemėlapiu.

Kodėl patarles, kurios įkvėpė filmo scenas, atskleidėte tik filmo pabaigoje?

Nuo pat pradžių galvojau, kaip pateikti šį srautą, kurio logiką aš suprantu, bet žiūrovui ji gali būti neaiški.

Nenorėjau dėtis menininke, kurios niekas nesupranta - man tai atrodytų absurdiška.

Tačiau jei būčiau patarles pateikusi filmo pradžioje ar kaip titrus scenų metu, tai būtų tapę pernelyg tiesmukas paaiškinimas.

Todėl nusprendžiau pirmiausia leisti žiūrovui pasinerti į vizualinį srautą, o tik pabaigoje duoti „raktą“.

Manau, tai suveikė. Vienas draugas po peržiūros sakė, kad perskaitęs patarles ėmė atmintyje sukti filmą atgal. Toks ir buvo tikslas - sužadinti smalsumą, pakviesti interpretuoti ir galbūt pažiūrėti filmą dar kartą, jau su kitu žinojimu.

Mane labiausiai domina žmogaus kūno ir sąmonės ribos. Ribinėse situacijose atsiveria neįtikėtini dalykai.

Vienas įdomiausių ir visa jungiančių elementų filme - vandens stichija. Kodėl?

Tai vienas netikėčiausių ir sėkmingiausių kūrybinių atradimų, už kurį esu dėkinga filmo kompozitoriui, garso dizaineriui Manuel Velázquez González Durán.

Aš pati to vandens motyvo neplanavau.

Kai nusiunčiau jam nufilmuotą medžiagą, jis atrašė: „Aš čia matau vandenį. Noriu dirbti su vandens garsais įvairiomis formomis.“

Iš pradžių net nesupratau, apie ką jis kalba, bet kai atsiuntė pirmuosius bandymus, supratau - tai yra tai!

Vanduo tapo jungiamąja grandimi, tekančia per visą filmą, suteikiančia jam gilumo ir vientisumo.

Nors vandens kadruose beveik nėra, jo garsas ir pojūtis sukuria ypatingą atmosferą.

Iš esmės, kompozitoriaus pasiūlymas tapo vienu pagrindinių filmo elementų. Aš pati nesuvedžiau šių taškų, bet dabar žiūrėdama matau, kad filmas iš dalies yra ir apie tai.

O kodėl filmas pavadintas „LUNAticos“?

Tiesą sakant, šis pavadinimas liko iš pradinės spektaklio idėjos.

Kai projektas virto filmu, svarstėme jį keisti, bet galiausiai nusprendėme palikti. Ir jis puikiai tinka - filme daug sapno, iliuzijos, siurrealizmo, savotiško „lunatizmo“. Jis atspindi tą būseną, kai riba tarp realybės ir sapno išsitrina.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, ar ką nors darytumėte kitaip? Ir kokie kūrybiniai planai laukia ateityje?

Šio filmo nekeisčiau, jis yra toks, koks gimė tuo metu. Man jis atrodo gana švelnus, lengvas. Ateityje norėčiau kurti aštriau, galbūt rinktis kitokią tematiką. Bet tam reikia laiko, leisti šiai patirčiai susigulėti.

O planų visada yra, kartais net per daug. Šiuo metu ruošiuosi pristatyti eskizą, kuris, tikiuosi, išsivystys į spektaklį. Įdomu tai, kad jis vėlgi labai stipriai susijęs su lietuviškumu, su tapatybės paieškomis. Atrodo, kad ši tema manęs nepaleidžia. Tad procesas tęsiasi.