Intriguojantis Nidos švyturio detektyvas

Galų gale pavyko išsiaiškinti tai, kas labiausiai intrigavo: kur tiksliai ant Urbo kalnu vadinamos kopos stovėjo senasis švyturys. Vasarą kasinėjimus atlikę archeologai jo pamatų nerado, tačiau istorinį rebusą neseniai išsprendė geodezininkai.

O vienas ypatingas tyrimų metu rastas artefaktas nuvedė prie žmogaus, kuris suprojektavo Nidos švyturį. Šis faktas nebuvo žinomas. Kaip ir tai, ar greta dabartinio navigacinio objekto išlikęs rūsys - autentiškas, o saugomos keturios XIX a. pab. kuro statinės priklausė Nidai.

Nustatė vietą

1953 m. ant Urbo kalno pastatyto dabartinio Nidos švyturio aplinka šiemet tapo didžiausių tyrimų ir atradimų lauku. Rugpjūtį vyko žvalgomieji tyrimai su kasinėjimais, kuriems vadovavo archeologas Justinas Račas.

Atsižvelgiant į dar 2017 m. minėtos kopos viršūnėje atliktų tyrimų magnetometru (jis fiksuoja anomalijas po žeme) medžiagą, už keliolikos žingsnių į vakarus nuo dabartinio švyturio bokšto šiemet pirmą kartą istorijoje buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai.

Pasitelkti ir savanoriai iš metalo ieškiklių naudotojų klubo MINK, kurie savo prietaisais išžvalgė kopos aikštelės teritoriją. Visi šie darbai buvo suderinti su Kultūros paveldo departamentu.

Nors archeologams švyturio pamatų fiziškai rasti nepavyko, tikslią jų vietą nustatė geodezininkai.

Dideles viltis rasti 23 metrų aukštį siekusio, aštuonbriaunio švyturio pamatus (spėta, kad šie turėjo leistis net 3-4 m po žeme ir būti masyvios konstrukcijos) puoselėjusiems archeologams teko susidurti su realybe: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje susprogdinto švyturio pamatų aptikti nepavyko. Tuomet kilo diskusijos - kur jie dingo?

„Švyturio pamatai neišlikę dėl įvairių priežasčių. Objektas buvo visiškai sugriautas, o jo detalės panaudotos po Antrojo pasaulinio karo atstatant Nidos kurorto infrastruktūrą, kitus pastatus. Dar vienas niuansas: pamatai buvę iš stambių tašyto granito luitų. 

Tad brangi statybinė medžiaga panaudota naujojo švyturio statybose. Be to, teritorija priklausė karinei infrastruktūrai, todėl dėl riboto patekimo į ją yra išlikę sąlyginai mažai atsiminimų apie 1952-1953 m., kai vyko dabartinio navigacinio objekto statybos“, - „Vakarų ekspresui“ pakomentavo archeologas.

Minėtus tyrimus užsakęs švyturių entuziastas bei VILNIUS TECH alumnas Tomas Jačionis paprašė kolegų iš minėtos mokslo įstaigos pagalbos.

VILNIUS TECH Geodezijos instituto direktoriui prof. dr. Eimuntui Paršeliūnui Vokietijos archyvuose pavyko surasti 1874 m. Jūreivių žinyną, kuriame pirmąkart nurodytos Nidos švyturio platuma ir ilguma, tačiau to meto geodezinės koordinatės pateiktos tik 30 metrų tikslumu. Norint tiksliau apskaičiuoti švyturio vietą, pagalbos kreiptasi į Vokietijos kartografijos ir geodezijos tarnybą.

„Kolegos iš Vokietijos pasidalijo 1927 m. aukštų Klaipėdos krašto statinių geodezinėmis koordinatėmis: Nidos, Ventės rago, Klaipėdos švyturių, Šv. Jono bažnyčios Klaipėdoje ir Priekulės bažnyčios bokštų. Vis dėlto senojo Nidos švyturio koordinates dar reikėjo nustatyti šiuolaikinėje Lietuvos koordinačių sistemoje LKS94“, - pasakojo prof. dr. E. Paršeliūnas.

Pasinaudojęs 2001 m. Vokietijos kartografijos ir geodezijos tarnybos nustatytais transformavimo parametrais ir pritaikęs tiesinį konforminį koordinačių transformavimą, naudodamas tik Klaipėdos krašto pastatų geodezines koordinates, minėtas mokslininkas Nidos švyturio geodezines koordinates nustatė apie 1 metro tikslumu.

Paaiškėjo, jog senasis Nidos švyturys stovėjo būtent ten, kur magnetometras rodė anomalijas ir tyrimus vykdė archeologas J. Račas.

„Iškasė“ inžinierių

Vertingą medžiagą surinko metalo ieškiklininkai: aukščiausios, I kategorijos, Nidos švyturio Fresnelio lempos lęšių fragmentus, įvairius metalinius su senuoju švyturiu siejamus konstrukcinius elementus (ažūrinę laiptų dalį, žibinto karkaso, prie kurio buvo tvirtinamos krištolinės linzės, fragmentą ir kt.).

Maža sensacija tapo ant kopos rasta metalinė lentelė su garsaus Vokietijos imperijos švyturių projektuotojo pavarde.

Didžiausia sensacija tapo rasta iš vario lydinio pagaminta 3 mm storio, 21 cm ilgio ir apie 8 cm pločio lentelė. Joje - įrašas „L.A. VEITMEYER / BERLIN“. Šis reliktas svariai papildė iki tol nežinotą informaciją apie senąjį Nidos švyturį.

Inicialai ir pavardė lentelėje buvo gerai žinomi Lietuvos farologui Aidui Jurkštui, kuris iškart identifikavo garsų Vokietijos imperijos švyturių projektuotoją, inžinierių Ludwigą Alexanderį Veitmeyerį (1820-1899).

„Abejonių neliko: Veitmeyeris Nidos švyturio griuvėsiuose reiškia tik viena - tiesioginį jo santykį su šiuo konkrečiu švyturiu. 

Rastos ne itin gausios biografinės žinios tik patvirtino šio inžinieriaus ilgametį darbą švyturių srityje. Greitai supratau, kad Vokietijoje yra išlikęs sveikas Veitmeyerio projektuotas dar vienas švyturys: 1879 m. įžiebtas Dahmeshöved. Neįtikėtina - Nidos švyturio analogas!“ - įspūdžiais dalijosi farologas.

Tačiau lentelė galėjo būti ir prie Nidos švyturio lempos, nes L. A. Veitmeyeris buvo Fresnelio lempų ir jų priedų tiekėjas.

"Yra nedidelė tikimybė, kad Veitmeyeris sietinas su šviesos aparatu, tačiau čia būdingos kitokios žymėjimo lentelės, o realaus analogiško švyturio patvirtinta autorystė leidžia daryti išvadą, kad tai švyturio autorystė. Kolegos Vokietijoje sužavėti šiuo atradimu.

Dabar jau turime dviejų svarbiausių mūsų švyturių autorius: 1796 m. įžiebto Mėmelyje - Johanną Samuelį Lilienthalį ir 1874 m. Nidoje - L. A. Veitmeyerį", - džiaugėsi jis.

Rūsio byla

Labai įdomių ir reikšmingomis detalėmis papildančių atradimų padarė Nidos švyturį ir paveldosauginius jo pastatus valdanti BĮ Neringos muziejai, kurių direktorė dr. Lina Motuzienė su „Vakarų ekspresu“ pasidalijo unikaliais brėžiniais ir papasakojo, ką jie reiškia Nidos švyturio detektyve.

„Paskelbus Švyturių metus, Neringos muziejai sukaupė gausų literatūros apie įvairius Europos švyturius, atvirukų ir iliustracijų rinkinį. 

Šių metų pabaigoje Vokietijos antikvariatuose pavyko rasti itin vertingą šaltinį - brėžinius “Kuro saugojimo įrenginiai Prūsijos švyturių apšvietimui„ (Atlas zur Zeitschrift für Bauwesen - Jahrgang XXXIX, 1889). Šiame leidinyje, be kitų švyturių, pateikti ir Nidos švyturio kuro rūsio brėžiniai“, - pasakojo dr. L. Motuzienė.

Anot jos, šie istoriniai dokumentai patvirtina, kad iki mūsų dienų išlikęs ir šalia dabartinio švyturio esantis požeminis rūsys tikrai egzistavo jau XIX a. pabaigoje.

„Be to, jie atskleidžia, kiek kuro talpyklų buvo būtina Nidos švyturio lempai uždegti, taip praturtindami mūsų žinias apie švyturių techninę ir istorinę raidą. 

Šis rūsys buvo kruopščiai suprojektuotas siekiant apsaugoti kuro statines nuo drėgmės, perkaitimo ir gaisro pavojaus - itin svarbių veiksnių, užtikrinančių švyturio veiklos patikimumą. Brėžinys parengtas Bogdano Gisevijaus, 1875 m. įkūrusio Litografijos institutą ir litografijos spaustuvę Berlyne“, - komentavo muziejaus vadovė.

Šis atradimas leido pabaigti ir diskusijas apie mįslingo XX a. pr. atvirukuose matomo medinio namelio prie senojo švyturio paskirtį. Paaiškėjo, jog tai - kuro sandėlio (rūsio) priklausinys.

Statinių mįslė

Minėtame rūsyje buvo saugoma viena, o 2021 m. Nidos švyturio aplinkoje atrastos dar 3 senovinės metalinės statinės dvigubomis sienelėmis. Ant jų uždėtos vienodos (skiriasi tik numeriai) bareljefinės lentelės „Kesselschmiede der Hansa / (vorm. A. Tischbein) / No 725 ROSTOCK 1879“. Paskutinis skaičius reiškia gamybos metus.

Vietiniai pasakojo istorijas, esą šie reliktai su senuoju Nidos švyturiu nėra sietini, nes po Antrojo pasaulinio karo atkeliavo iš Piliavos (dab. Baltijsko Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje).

T. Jačioniui apsilankius Vokietijoje, Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve pavyko rasti rašytinius dokumentus ir brėžinį, paneigiančius spėtą statinių kilmę.

1882 m. Karaliaučiuje sudarytas dokumentas liudija, kad 1878 m. sausį į Nidą iš „Hansa“ mašinų gamyklos Rostoke buvo pristatytos metalinės talpyklos, kurios gegužės 16 d. pirmą kartą pripildytos alyvos.

Šiemet aptikti ir seniau saugomi, bet naują reikšmę įgavę su Nidos senuoju švyturiu susiję reliktai galės būti panaudoti paveldosauginiame Nidos švyturio komplekse kuriant unikalų šviesų ir švyturių istorijos muziejų.