Iš gyvenimo lietuviškų vėlių

Mirtis nuo žilos senovės buvo mitologizuota įvairiais tikėjimais, ritualais, papročiais ir prietarais, kurie ilgainiui virto pamėkliškomis istorijomis. Įvairūs vaidenimaisi, mirtį pranašaujantys ženklai, prakeiksmai...

Istorijų - daug, ir šįkart apsiribosime labai specifiniu folkloro apie anapusinio pasaulio reiškinius žanru: vėlių koronėmis (kankinimais). Už negerus darbus. Pasakojimai užrašyti Mažojoje Lietuvoje, tad jie turi dar daugiau specifikos dėl šio įstabaus regiono savitumo.

Uždraudė minėti

Daktarą Joną Basanavičių (1851-1927) labiausiai žinome kaip tautos patriarchą, vieną iš Lietuvos valstybės atkūrimo architektų, 1918 m. vasario 16-osios akto signatarą. Tačiau jis buvo ir puikus tautosakos rinkėjas bei skelbėjas.

"Nors buvo medikas, tačiau atsidavė visuomeniniams, humanitariniams mokslams - tyrė savo tautos istoriją, kalbą, tautosaką, papročius, siekdamas ugdyti meilę ir pagarbą savo tautai, kultūrai, formuoti visuomenės tautinę savimonę. Pats rinko ir kitus skatino rinkti tautosaką, skelbė ją <...>.

Tačiau religijos ir mitologijos tyrimas Basanavičiui nebuvo savitikslis, o sudarė platesnių istorinių, kultūrinių studijų dalį. Daugelis jo darbų apie senąją lietuvių religiją ir mitologiją yra tarsi taikomojo pobūdžio.

© Unikali ir reta - dr. Jono Basanavičiaus parašyta knyga apie lietuvių tautosaką, susijusią su mirtimi ir laidotuvėmis, anapusinėmis būtybėmis, sielomis, velniais. Deniso NIKITENKOS kolekcija

Reikšmingiausias mitologinis darbas „Apie vėles bei nekrokultą senovės lietuvių“ (1903) rašytas kaip įvadas sakmių ir pasakų rinkiniui „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ (šiame straipsnyje bus remiamasi 1928 m. leidimu - aut. past.), siekiant paaiškinti gilesnę mitologinę spausdinamų tautosakos kūrinių prasmę", - savo straipsnyje „Jonas Basanavičius - mitologas" („Liaudies kultūra", 1996 m.) rašė žymus etninės kultūros tyrinėtojas Norbertas Vėlius (1938-1996).

Minėtoje J. Basanavičiaus knygoje jos sudarytojas pirmiausia atkreipė dėmesį į nuo viduramžių baltų gentyse prasidėjusį christianizacijos (ypač - katalikybės sklaidos, įvedimo) procesą bei jo įtaką mūsų kultūrai: buvo naikinamos pagoniškos šventgirės, aukurai, alkvietės, vietoje kurių neretai pastatytos katalikiškos bažnyčios.

„Sunkiau, regis, buvę tikybiškas nuomones taip greitai išnaikinti, nes tos tautos dvasioje, jos tradicijose paslėptos“, - rašė daktaras ir pateikė pavyzdį: išlikusius žodžius „vėlė“, „vėlės“, kuriuomi senovės lietuviai pavidalus dvasių mirusių žmonių vadino". Šis terminas “iš bažnytinės (liturgiškos) kalbos išmestas tapo, nors jis pačioje tautoje iki šiandien liko."

Vėlė-vėjas

Bandydamas atsekti žodžio kilmę, J. Basanavičius aptiko jam žinomą anksčiausią - Laskowskio užrašymą XVI a.: „Vielona deus animarum <...>“. Tačiau jau XVII a. Mėmelyje (Klaipėdoje) gimęs vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų Matas Pretorijus (1635-1704) tokio žodžio („paslaptai tautoje vartojamo“) nemini ir visur „dūšelę“ mini.

© Senučiukės Drevernos kapinaitės. Su jomis susijusi baisi istorija apie vėlių kerštą vienai lengvabūdei merginai, kurią pirtyje sudegino gyvą. Deniso NIKITENKOS nuotr.

„Teipogi ir kituose kunigų raštuose, kiek žinau, „vēlēs" niekur neminēta, ir tik labai retai kur randama „wēloka", „wēluoka" (dvasē). <...> tas žodis geografiškuos varduose jau nuo XIII šimtmečio Lietuvių tautai žinomas; jog po vardu: vėlė, vėlys, velionis, velioka suprantama buvo pavidalus mirusių žmonių; jog tos vėlės, anot vienų (Daukantas, Jurkšaitis), nelabos, anot kitų (Juška, Bartsch) - geros, palaimingos buvusios“, - rašė J. Basanavičius.

Dar giliau nagrinėdamas „vėlės“ etimologiją daktaras labiausiai buvo linkęs pritarti kalbotyros legendos prof. Kazimiero Būgos (1879-1924) versijai.

„Vėlė - dūšia, die Seele (vokiškas žodis, reiškiantis „sielą" - aut. past.). Tasai žodis kilęns yra iš kamėno *ve, turenčio reikšmę „pusti, blassen" (vėl vokiškas žodis, reiškiantis „pūsti" - aut. past.), iš kurio turime: vė-jas, vėtyti, vė-tra ir t.t. ir + suffikso -lė (pv. pirš-lė, zy-lė, sky-lė etc.). Etymologiškoji vėlės reikšmė „putėja", lygiai kaip ir graikų bei lotynų anemos-animus, anima „vėjas, dūšia", - K. Būgą citavo J. Basanavičius.

Pavogtas krikštas

Didžiulės apimties, 386 p. 1928 m. išleista knyga „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ - tikras lobynas tiems, kurie domisi mūsų tautos religijotyra bei mitologija. Bene savičiausias - knygos skyrius, pavadintas „Kaip vēlēs žmones koroja bei kankina“. Pateiksime keletą istorijų, kurių kilmės vieta - Mažoji Lietuva.

Šį pamokantį pasakojimą užrašė bei J. Basanavičiui pateikė ištikimas jo bendražygis, lietuvių tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis (1848-1914).

Įvedant krikščionybę Lietuvoje bandyta iš kolektyvinės atminties ištrinti ir žodį „vėlė“.

„Dravenuos (Drevernoje - aut. past) <...> senuose laikuose mynikai, linus bemindami, ginčijos, kas tarp jų didžiausią drąsumą parodyti galėtų. Viena merga, lažybos meilydama, ant kapinų nuėjus, krikštą (paminklą nuo kapo) atnešė. Jie liepė tą krikštą vėl atgal nešt, ale ji, jau įbūgusi, nesidavė persišnekėt. Tad ji, ale nei naktį pakajaus (ramybės - aut. past.) nejausdama, iš nerimasties ėjo pas kunigą apie tai pasiskųst. Ale kunigs jai tarė:

- Tai dabar negerai su tavimi yra: tu turi mirt...

Ji jo, kaip savo dūšios rūpintojo, labai meldė, idant jai gelbėtų. Tai jis, jos susimildams, ją atgriekavo ir, baltas pirštines užsimovęs, ėjo vakare su ja ant kapinių drauge. Čon pamatė juodu tris baltus pasijuosusus vyrus vaikščojančus, kurie, jiemdviem ant kapinų užeinant, jau priešais atėjo. Kunigą, berods, neužkušino (nekliudė - aut. past.), ale mergai tarė:

- Kad dabar kunigs drauge nebūt, tai tav didiai prastai eitų...

O viens tų trijų kirto jai per antausį, jog jo plaštakos mėlyns pažymis, kol ji gyvavo, ant jos veido matoms buvo.

Kiti sako, jog merga krikštą tiesiog į pirtį nešus, iš kur ją išeinant nesulaukdami, ėję žūrėt, tai radę ją su krikštu ant anglių bedegant - dvasės ją čon užmetusės."

Šuns ausys

„Šilokarčemos pav., Kintų parapijos ukininks Kavolė, šunui kaukiant, tojo ausis kryžiais sukeitęs per tą skylutę virš galvos, žemiau ausų, žiūrėjo ir nuo to sykio ne tik dvases matyt galėjo, bet jas ir nešt bei lydėt turėdavo.

Kartą vakarienę bevalgant pro langą jį laukan vadino, to jis ale visai ne atbojo (neatsišaukė - aut. past.) nei antru kartu, ale trečią kart šaukiant jis tik byzino lauk. Dėl jo negreito paklusnumo, vos išėjus, dvasė jam per veidą teip užkirto, kad kol gyvs, jos visų penkių pirštų vietos ant jo veido, lyg surambėjusos, pažymėtos buvo.

Vėlių prakeiksmo žymė - mėlynai juodas delno atspaudas veide.

Jurgonienė, kurei Kavolė pažystams buvo, šį atsitikimą pasakodama sako, jis tą savo prašmatystę (išdaigą, pokštą - aut. past.) labai apgailėdavęs."

Vėlių prakeiksmo žymė - delno atspaudas veide - galėdavusi atsirasti ir kitokiomis aplinkybėmis. Aprašoma istorija, nutikusi bernui iš Klaipėdos rajone esančio Vilkių kaimo, kuris gavėnios metu į Paupelius (buvusį kaimą Klaipėdos rajone) ant savo širvo (šviesiai pilko) žirgo, arba šimelio, jojęs.

„Prie kryžkelio sutikęs jis kitą šimelninką priešais atjojantį, tasai jam tokį perausį priteikęs, jog nuo delnos ir penkių pirštų mėlynai juodi pažymiai ant veido liko. Jis namon sugryžęs, tris nedeles (savaites - aut. past.) pasirgęs ir pasimiręs su tuo juoduoju rankos ženklu“, - rašoma knygos skyriuje apie vėles-žmonių kankintojas.

Plaukų kaltūnas

Įdomų pasakojimą iš Lauksargių (Klaipėdos r.) daktarui J. Basanavičiui atsiuntė kunigas, tautosakos rinkėjas Kristupas Jurkšaitis (1852-1915).

„Savo gimtuvės (Galbrasčiuos, Ragainės pav.) apygardijoj aš to vardo “vėlė„ niekur minavojant negirdėjau. Aš pats buvau 45 metų, kaip tą vardą pirmą kartą nuo vienos, iš Lauksargių kampo, senos moteriškės girdėjau. Ta man savo ligas aprašydama teipo išsitarė: “vėlės mane appūtė ir aš tuojaus ta liga apsirgau, kure kiti iš tų namų numirę, bet tuočes (tuo metu - aut. past.), ilgai sirgdama, tikt pasigavau."

© Prieš 150 metų gimusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai mirties tema (iš kairės): „Lietuviškos kapinės“ (1909 m.) ir „Laidotuvių simfonija V“ (1903 m.). ciurlionis.eu

Kiek supratau, tai ji norėjo tuom išliudyti, kad ją mirusių dvasės, arba kaip ji sakė - „vėlės“ ta pačia liga apputusios arba apkrėtusios. Kita motera teip kalbėjo: „kad vėlės pakanda, reik smilkytis“.

Kiti vėl iš to į vėlės tikėjimo savo naudą ieško. Karčiauninkų Radžuvaitis pasiimdavo jas pravaryti ir per jų išvarymą ligas, arba slogas, nukreipti. Kas per tai sveikatą įgauti norėdavo, tą jis naktyje vesdavosi ant kapinų, o tų daugums prisibijodams, rasi, jau vien iš baimės pasigaudavo. Ale kaip kartą viens su juom važiuodams prašė, idant jam jo tėvų kapus ir vėles parodytų, tai Radžuvaitis nuo vežimo pradingo, kaip nebuvęs.

Vėlių - kiti sako: laumių - sužysti plaukai yra tie, į kuriuos kaltunai (susivėlusios plaukų sruogos, kaip vadinamieji dredai - aut. past.) įsimetę yra <...>".

Be kita ko, nuo priepuolio J. Basanavičiaus laikais vėliažolėmis (taip vadino ožiažoles) gydydavo (įdėti į šaltą vandenį, gerai suvirinti ir ataušinus duoti gerti arba gerai pasmilkyti).