Iš Klaipėdos dramos teatro apie būtinybę nesustoti kurti – menas įtvirtina žmogiškumo esmę

Anot jo, Rusijos karą prieš Ukrainą galima apibūdinti kaip barbariškumo karą prieš civilizaciją. „Mes esame civilizacijos pusėje, o vienas iš jos atributų – kultūra.

Labai džiaugiuosi mūsų teatro žmonėmis, jie fantastiškai palaiko Ukrainą ir viską supranta. Niekam nereikia kažkokių paaiškinimų ar, kaip Rusijoje, politzaniatijų – visi mąsto kaip civilizuoti žmonės.“

Savaitės gale prasidėjęs aktyvus Rusijos karas prieš Ukrainą sukrėtė visus. Lietuvoje vos per kelias dienas surinkti milijonai eurų paramos, žmonės atveria savo namų duris, renka paramą ir kt.

Pasak Klaipėdos dramos teatro vadovo Tomo Juočio, nuo pat savaitgalio netilo ir jo telefonas – žmonės domėjosi, kur mieste galima rengti palaikymo Ukrainai renginius, „nėra galinčių laikytis nuošalyje, mes visi esame paveikti ir įtraukti.

Net nereikia svarstyti, ar renginiai pakankamai didingi, reikšmingi – jų nebus per mažai ir viskas po truputį sukurs reikšmę“. Teatro vadovas pastebėjo, kad ir teatralų bendruomenę apėmęs gilus noras padėti ukrainiečiams, daryti kažką reikšmingo – žmonių nereikia tam kviesti ar skatinti, jie nuo pirmų karo dienų asmeniškai prisideda taip, kaip gali.

Tuo tarpu teatras, kaip kultūros institucija, anot T. Juočio, turi svarbią misiją – nesustoti, „negalime iškristi iš savo nusimatytų veiklų. Mūsų funkcija – kurti spektaklius, tai nesikeičia ir negali keistis kas benutiktų.

Jei teatras nustos daryti, ką privalo daryti, nes skauda širdį – tai bus egoistiška. Mes negalime sustoti, turime dirbti ir gerai suprasti, kodėl tai darome. Mūsų darbas kuria mūsų laisvę“.

Kaip ir kitos Lietuvos kultūros institucijos Klaipėdos dramos teatras atsiliepė į LR kultūros ministerijos kvietimą padėti bėgantiems nuo karo Ukrainoje – tam bus skirti teatre esantys svečiams skirti kambariai.

O Klaipėdoje esantys ukrainiečiai – atvykę tik dabar ar gyvenantys čia jau seniai – kviečiami nemokamai lankytis teatro spektakliuose (dėl vietų į spektaklius reikia kreiptis el. p.  [email protected] arba telefonu 8 659 07931).

„Yra intuityvus svarstymas, kuo dar kaip teatras galime padėti – būtų neįtikėtina, jei pavyktų atvežti ir publikai pristatyti nors nedidelį spektaklį iš Ukrainos, nors ir be dekoracijų ir tik su keliais aktoriais – tokiu būdu užtikrinti galimybę jiems tęsti savo veiklą, taip suteikti vilties parodant, kad jie mums svarbūs ir savi.

Manau, kad emocinis ryšys yra labai svarbus ir jį reikia rodyti“, – apie norą Ukrainos teatralams padėti neprarasti galimybės kalbėti meno kalba užsiminė T. Juočys.

Į visoje Lietuvoje vykstantį atsiribojimą nuo Rusijos sureaguota ir teatre. Šių metų tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“ nebebus rodomas žymaus rusų režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Kostik“ (pagal A. Čechovo „Žuvėdrą“).

„Turime suprasti, kad palaikyti opozicijoje režimui esančius menininkus yra gerai, bet atsiveždami Rusijos teatro spektaklį mes mokėtume pinigus, ir juos mokėtume ne kam kitam, o Rusijos karo mašinai. Apmokėtume granatas ir šovinius, kurie vėliau būtų paleisti į Ukrainos žmones.

Su visa simpatija Rusijos menininkams, mes to tiesiog negalime daryti, – aiškią teatro poziciją išreiškė G. Grajauskas. – D. Krymovas yra genialus režisierius, ypatingai aštrų garbės ir sąžinės jausmą turintis žmogus, jis, beje, buvo vienas iš nedaugelio Rusijos menininkų, 2014 m. pasirašiusių prieš Krymo okupaciją. Jam nuoširdžiai norisi padėti, bet šiuo metu negalime priimti teatro iš Rusijos.“

Teatro meno vadovui antrino ir T. Juočys, „kuriamos aplinkybės, kad šalis agresorė neturėtų jokio sąlyčio su pasauliu. Mes puikiai suprantame, kad teatro lauke daug protingų žmonių, žinome jų nuomonę apie V. Putino valdžią ir jos agresyvumą. Mes su jais visada tarsi kalbėjome ta pačia kalba, bet atėjo diena, kai visi turi padaryti tai, ką turi padaryti.

Kol kas nebegalime turėti su Rusija jokių santykių, tai – bendras apsisprendimas. Neturi būti jokių išlygų, minkštų pozicijų. Gaila, kad nerodysime D. Krymovo spektaklio ar kad patys nevažiuosime į gastroles Sankt Peterburge, bet dabar tai neįmanoma.

Rusija nebegali tylėti, tikiu, kad visuotinis jos atribojimas privers ją nebetylėti. Daug mūsų bičiulių Rusijoje pasirašinėjo įvairius laiškus, kad negalima aneksuoti Krymo, dėl to nukentėjo finansiškai ar kitaip, bet šiandien šalies netylėjimas turi būti kur kas didesnio masto“. 

Į Sankt Peterburgą buvo planuojamos lenkų režisieriaus Jano Klatos kurto spektaklio „Borisas Godunovas“ (pagal A. Puškiną) gastrolės. Rugsėjo pradžioje pristatytas ir iškart politinio teatro grynuoliu tituluotas spektaklis, kuriame itin aštriai ir atvirai pasisakoma prieš Rusijos režimą, kol kas bus prieinamas tik žiūrovams Klaipėdoje.

„Juk viskas prasidėjo tikrai ne šiemet ir ne pernai, o maždaug prieš 20 metų, kai buvo paskelbta vadinamoji Gerasimovo doktrina apie Rusijos kariuomenės modernizavimą. Joje buvo užsiminta ir apie tikslus – karą su Vakarų pasauliu, su civilizuotu pasauliu.

Tik buvo neaišku, kokiu mastu tai vyks. Dabar jau matome – žudant civilius gyventojus. Nereikia būti ypatingu pranašu, jei matai platesnį situacijos vaizdą, ir pas mus dirbęs J. Klata yra vienas iš tų, kur puikiai viską supranta ir yra gerai informuotas“, – pranašišką, vaikus dėl politinės valdžios be jokio žmogiškumo aukojančių valdovų pasaulį vaizduojantį spektaklį apibendrino G. Grajauskas.

Dar rugsėjį šokiruojantis atrodęs spektaklio kūrėjų pasirinkimas scenografija pateikti nuorodą į tragišką Beslano teroro aktą, šių dienų aplinkybėmis, kai bombarduojami civilių gyventojų pilni miestai, atrodo tiesiog kraupus priminimas, kad režimas nesiskaito su bet kokiomis civilizuoto pasaulio kertiniu pamatu laikomomis vertybėmis.

Menas jungia, padeda suprasti save ir kartais, rodos, beprasmiu tampantį pasaulį, dėl to, T. Juočio nuomone, jokiu būdu negalima sustoti kurti, „karo beprasmybė bene geriausiai atsiskleidžia per meną, menininkai visada apie tai kalba drąsiausiai. Inspiracija taikai eina per meną.

Visa kūryba nuo šiandien, kai pasibaigė įprastas pasaulio gyvenimas, ji bus kitokia – apsvarstanti, kas nutiko“. Simboliška, šių metų vasario pradžioje šalia Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdžių salės iš naujo atidengta restauruota didžiulė Pablo Pikaso „Gernikos“ reprodukcija. Šis kūrinys laikomas vienu iš geriausiai perteikiančių karo siaubą. 

Anot G. Grajausko, menas negali atsiriboti, vadintis apolitišku, „tik naivus žmogus gali patikėti, kad galima atsiriboti nuo politikos. Politika yra mūsų gyvenimas, tarpvalstybiniai santykiai ir santykiai tarp žmonių. Tokios abstrakčios frazės, kad aš už taiką visą laiką yra beprasmės.

Beje, labiausiai už taiką visokiais šūkiais, plakatais ir paveikslais buvo Sovietų Sąjunga – kartu ir labiausiai militarizuota valstybė visame pasaulyje, nuolat užsiimanti įvairiausiomis karinėmis operacijomis. Ji visada kariavo, bet ir kabinėjo plakatus su balandžiais apie pasaulinę taiką“.

Išreikšdami vieningą Klaipėdos dramos teatro bendruomenės laikyseną, tiek T. Juočys, tiek G. Grajauskas akcentavo, kad atsiribojimas nuo Rusijos valstybės negali apimti išpuolių prieš rusakalbius Lietuvos gyventojus. „Daugybė jų lojalūs mūsų valstybei, jai dirbantys žmonės, jie savanoriauja, dirba mūsų karinėse struktūrose.

Čia gyvena ir nemažai baltarusių, pabėgusių nuo Aleksandro Lukašenkos režimo. Visi, kas bando terorizuoti mūsų rusakalbius, nors nemanau, kad tokių daug, yra arba provokatoriai, arba emociniai idiotai.

Jei jie mano, kad kovodami su civiliais – vaikais ir moterimis, bus herojiški patriotai, tegu pataupo savo patriotizmą ir heroizmą tikram okupantui. Reikia suprasti rusakalbius, šiuo metu jiems labai sunku, jiems neramu dėl savęs ir savo šeimos, jiems baisu“, – pabrėžė G. Grajauskas.