Iš pirmų lūpų: kas pasikeitė teatre?
Nunyko šventės
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisto Šarūno Juškevičiaus visas gyvenimas susijęs su teatru. Jo tėvas Balys Juškevičius buvo Klaipėdos dramos teatro aktorius, vadovas, tad sūnus nuo mažens sukiojosi scenoje ir jos užkulisiuose. Net pasirinkęs muzikos pedagogikos specialybę, galiausiai atsidūrė Klaipėdos muzikiniame teatre: 1987 m. tapo jo direktoriumi, o po poros metų - solistu ir dirba iki šiol.
Paklaustas, kas labiausiai pasikeitė teatre, Š. Juškevičius atsakė, kad labiausiai pakito teatro kolektyvo vidinis socialinis gyvenimas.
„Kai prisimenu Klaipėdos dramos teatrą iš savo vaikystės, Liaudies operą, iš kurios išaugo Muzikinis teatras, tai jų kolektyvai buvo kaip viena šeima. Kartu dirbantys žmonės labai artimai bendravo, organizuodavo neformalias, bet labai ryškias šventes. Švęsdavome kiekvieną premjerą, sezono pradžią ir pabaigą, Teatro dieną“, - pasakojo solistas.
Anot pašnekovo, švenčia teatralai ir dabar, tačiau švenčių iniciatoriai ir organizatoriai dažniausiai būna vyresni teatro darbuotojai. „Žinoma, yra ir jaunų žmonių, kuri to nori ir daro, gal tik man atrodo, kad “mūsų laikais„ viskas buvo geriau ir linksmiau“, - savikritiškai nusijuokė solistas.
Š. Juškevičius svarsto, kad teatro kolektyvo susvetimėjimą iš dalies gali lemti tai, kad teatre daug užsieniečių, kurie neturi prisirišimo prie kolektyvo.
Tapo novatoriškas
Pašnekovas pažymi, kad labai stipriai pasikeitė ir pats teatro menas, kad pagrindiniu smuiku jame ėmė griežti ne aktorius, o dailininkas - spektaklio vizualumui skiriama daug daugiau dėmesio nei prieš kelis dešimtmečius.
"Jauni scenos kūrėjai dabar visai kitaip suvokia ir interpretuoja klasikinius muzikinio teatro žanrus: operą, operetę, miuziklą. Judėjimas į priekį, mano nuomone, ypač juntamas pastaruoju metu. Anksčiau Klaipėdoje novatoriškumu labiau pasižymėjo Dramos teatras, Muzikinis teatras labai laikėsi tradicinio teatro rėmų.
Naujovės mūsų teatre prasidėjo atėjus dirbti Ramūnui Kaubriui, Aurelijui Liškauskui, o kai prie teatro vairo stojo Laima Vilimienė ir jos komanda - teatras šiuo požiūriu šovė tarsi raketa.
Per pastaruosius metus gimė labai novatoriški scenos kūriniai, pristatyti netikėtoje elingo erdvėje ir teatre. Senųjų tradicinių spektaklių repertuare neliko.
Aš žiūriu į tai ramiai ir tikiu, kad su mūsų teatru viskas bus labai gerai. Džiaugiuosi, kai gaunu nors ir nedidelį vaidmenį naujame spektaklyje. Jaučiuosi labai dėkingas, kad nesu paprašytas eiti į pensiją", - atviravo Š. Juškevičius.
„Dabar einame į teatrą kaip į darbą, o anksčiau eidavome kaip į šventę“, - didelį pokytį įvardijo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Dalia Kužmarskytė.
Dirba kaip robotai
Nuo 1995 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro soliste dirbanti Dalia Kužmarskytė prisipažino, kad, mąstydama apie teatro pokyčius, jaučia dviprasmiškus jausmus.
„Akivaizdu, kad labai auga teatro profesionalumas ir ambicijos, tačiau, man regis, nyksta žmogiškumas. Galbūt tai amžiaus pasekmė ir aš neadekvačiai vertinu, bet man atrodo, kad santykiai tarp žmonių teatre labai pasikeitę. Dabar einame į teatrą kaip į darbą, o anksčiau eidavome kaip į šventę. Tikrai anksčiau man būdavo sunku miegoti, nes aš laukdavau ryto, laukdavau repeticijų. Teatras man buvo net ne antrieji, o pirmieji namai“, - pasakojo solistė.
Dabar, pasak D. Kužmarskytės, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirba labai profesionalus jaunimas, tačiau jaunieji kolegos solistei atrodo panašūs į robotus. "Jie dirba keliuose darbuose ir skaičiuoja kiekvieną minutę.
Sukasi žmonės kaip sraigteliai fabrike. Bet mes vis dėlto ne fabrike dirbame. Balsas - tai siela", - įsitikinusi D. Kužmarskytė.
Pašnekovės nuomone, teatras prarado misiją auginti aktorių, solistą.
"Suprantama, kad mes anksčiau neturėjome tokių plačių studijų galimybių, kokias dabar jaunimas turi, todėl didžiausias tobulėjimas vykdavo jau dirbant teatre, atliekant vis sudėtingesnes partijas. Teatro vadovas rūpindavosi, kad visi solistai augtų, tobulėtų, skirdamas vaidmenis pagal jų potencialą. Maestro Stasys Domarkas augino, puoselėjo mus kaip gėles.
Dabar gi teatras reikalauja iš solistų, kad jie iš karto demonstruotų aukščiausią profesionalumą. Tik atėjusiam po studijų jaunam atlikėjui suteikiama labai maža galimybė. Jeigu nepavyks ja pasinaudoti, parodyti aukščiausio lygio - viskas, nereikalingas. Ateis kitas. Nėra kam ir nėra kada auginti talentą. O juk ne visada pavyksta iš karto atskleisti savo potencialą jaunam atlikėjui", - kalbėjo D. Kužmarskytė.
„Viliuosi, kad teatro, kaip ir žmonijos, istorija sukasi spirale ir kad į sceną dar sugrįš Aktorius“, - kalbėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Aurelija Dovydaitienė.
Vaizdas pakeitė žmogų
„Labai pasikeitė teatras. Nežinau, ar tik mūsų Klaipėdos muzikinis teatras, ar tai pasaulinė tendencija, kad teatre nyksta individualybės. Anksčiau eidavome į teatrą vien todėl, kad dainuoja tam tikras solistas, vaidina tam tikras aktorius. Dabar scenoje, man regis, svarbiausias ne žmogus, o vaizdas, šou“, - antrino kolegoms Klaipėdos muzikinio teatro solistė Aurelija Dovydaitienė, dirbanti teatre nuo 1998-ųjų.
Solistė prisipažino, kad šis pokytis jai nepatinka. "Man artimesnis asmenybių teatras. Man regis, kad jis labiau paliečia jausmus, užkabina gilesnes, egzistencines temas.
Jokia instaliacija niekada neprilygs aktoriaus talentui.
Viliuosi, kad teatro, kaip ir žmonijos, istorija sukasi spirale ir kad į sceną dar sugrįš Aktorius", - kalbėjo A. Dovydaitienė.
„Kai gyveni ne vien tik praeitimi ir dabartimi, bet ir ateities lūkesčiais, buvimas teatre įgyja kitą prasmę“, - mano Klaipėdos dramos teatro aktorius Rimantas Pelakauskas.
Jaučiasi Europos teatro dalimi
Vienas iš vyresnės kartos Klaipėdos dramos teatro aktorių Rimantas Pelakauskas mano, kad mūsų miesto teatro pokyčių neįmanoma nepastebėti.
„Teatras iš tiesų labai stipriai pasikeitė, tačiau ne per pastaruosius dešimtmečius, o per pastaruosius 3-4 metus. Aš jį labiausiai sieju su festivalio “TheAtrium" atsiradimu. Su šiuo festivaliu mes pasijutome Europos teatro dalimi, nes pas mus atvažiuoja garsūs Europoje ir pasaulyje režisieriai, jie organizuoja mums kūrybines stovyklas, kuria spektaklius mūsų teatre.
Į festivalį atvežami garsiausi spektakliai, pagaliau mes važiuojame į gastroles.
Jaučiamės svarbūs, reikalingi ir patys nepasitenkiname vidutinišku lygiu, siekiame maksimumo, nes to iš mūsų tikisi ir žiūrovai", - sakė R. Pelakauskas.
Aktorius džiaugėsi, kad Klaipėdos dramos teatro trupė ir administracija dabar dirba kaip vienas stiprus kumštis, kaip šeima.
„Žinoma, kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir pas mus būna ir kūrybinių kibirkščių, tačiau šioje terpėje visi augame. Ir tai nėra tuščiagarbiškos pagyros, mūsų trupės profesionalumu, mąstymu, plačiomis galimybėmis ir pasaulėžiūra stebisi ir žavisi dauguma režisierių, kurie kūrė Klaipėdos dramos teatre pastaraisiais metais“, - džiaugėsi R. Pelakauskas.
Aktorius pažymėjo, kad tramplinu teatrui augti tapo teatro pastato rekonstrukcija ir išaugusios techninės galimybės.
"Šiuo metu Klaipėdos dramos teatre yra naudojama tokia techninė bazė, kad mes daugelio savo spektaklių negalime išvežti į kitus Lietuvos teatrus, nes jie neturi tokių galimybių. Tad žiūrovai, norintys išvysti mūsų spektaklius, turi atvažiuoti į Klaipėdą.
O mums vis plačiau atsiveria Europos teatrų scenos. Ką tik grįžome iš gastrolių Vroclave, kurių metu parodėme Agatos Dudos-Gracz režisuotą spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba “Švenčiausios Mergelės Marijos mirtis„ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Netrukus važiuosime į gastroles Budapešte. Mūsų scenoje laukia dideli ir įdomūs darbai su garsiais režisieriais iš užsienio. Kai gyveni ne vien tik praeitimi ir dabartimi, bet ir ateities lūkesčiais, buvimas teatre įgyja kitą prasmę", - sakė R. Pelakauskas.
Rašyti komentarą