Išsaugotos relikvijos

Tęsinys. Pradžia „Savaitės eksprese“ Nr. 23(72)

H. Lotužio prisiminimai apie mamą

H. Lotužis, prisimindamas prabėgusius metus, susimąstė: „Ir kam gi turėčiau būti labiausiai dėkingas gyvenime?“ Atsakydamas jis išreiškė dėkingumą brangiausiems žmonėms už duotą gyvybę ir suformuotas dvasines vertybes: „Tiek šeimai, kuri augino, tiek dabartinei šeimai turiu būti dėkingas už tai, ką aš turiu. Bet ypač esu dėkingas dviem moterims gyvenime: tai buvo mano Mama ir Omama.“

Mama Margarita Dora Lotužienė (gim. Dotz) gimė 1919 metais spalio 15 dieną Klaipėdos priemiestyje Smeltėje. Krikštyta žemininkų (Jokūbo) bažnyčioje 1919 metų spalio 19-ąją. Vaikystė, paauglystė prabėgo Šiūparių, Piktožių, Margių, Gelžinių kaimuose.

1940 metais ištekėjo už Antano Lotužio ir kartu su motina apsigyveno Kisinių kaime. Vėliau, kiek pasitaupę, nusipirko nedidelį ūkelį ten pat, Kisiniuose, kur gyveno iki mirties. Mirė 2004-aisias, palaidota Kisinių etnografinėse kapinėse, šalia vyro, motinos ir pirmagimio sūnaus.

Jos kapą žymi kuklus paminklas, kuriame įrašytas vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai, o apačioje epitafija: „Kelionė iškeliauta... Atilsis saldus.“

Gyvendama Kisiniuose, iki pensijos dirbo kolūkyje. Buvo uoli Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios lankytoja, kiek galėdama prisidėjo prie jos išlaikymo.

Po motinos mirties prižiūrėjo Kisinių, Lyverių, Gudavo, Gelžinių kapinaites, rūpinosi, kad nenutrūktų Kapinių šventės tradicija Kisiniuose.

Jos namuose dar daug metų vyko surinkimai, į kuriuos, nepriklausomai nuo konfesijos, sueidavo visi, kam rūpėjo krašto dvasinis gyvenimas.

Omama Karolina Urtė Dotaitė prie savo kiemo vartelių Kisinių kaime. Apie 1970 m.

Švento Jono išvakarės ir laumės

Nors surinkimų namuose neskambėjusios dainos - buvo giedamos tik giesmės, nebuvo šokama ar kitaip linksminamasi, o sekmadieniais drausta dirbti bet kokius darbus, net duoną tekdavo susipjaustyti iš vakaro, bet Helmutą nuo vaikystės šiuose namuose lydėjo paslaptingas senosios lietuvių mitinės būtybės - laumės paveikslas.

Omama vaikaitį baugino, kad ši ateisianti, jei jis nederamai elgsis, ir pamokydavo, kaip reikia nuo jos apsisaugoti.

Gi šv. Jono išvakarėse Kisinių kaime laumių bijojusios pačios šeimininkės, kad šios jų gyvulių nenužiūrėtų.

Helmutui nuo mažų dienų buvo žinoma, kad šv. Jono vakarą gyvulius: karves, aveles ir kitus, kuriuos laikė, reikia anksčiau iš laukų parvesti ir į staldą - tvartą suginti, nelaikyti iki sutemų, kad laumės jų nenužiūrėtų. Omama buvo ne sykį taip kalbėjusi, bet pačiam Helmutui jų suginti anksčiau vidurvasario šventės išvakarėse nėra tekę.

Anuomet Kisinių kaime gyvenusi senyva moteris, kaimynė, kuri prie tvarto durų pritvirtindavusi dvi sukryžiuotas šermukšnio šakeles.

Taip dariusi, kad laumės vidun neįeitų, gyvulių nenužiūrėtų. Kai Joninių rytą gyvulius išgindavo, tai ir tas šakeles nuimdavo. Kaimynė tą slaptai darydavo.

Surinkimo dalyviai Kisinių kaime. Apie 1970 m.

Ko bijota - ar aplinkinių žvilgsnių, ar laikytasi magiško veiksmo slaptumo, jau nėra žinoma.

Kartą, kai mažas būdamas Helmutukas prie stalo nenorėjęs valgyti, omama jį taip gąsdinusi: „Gausi su laume miegoti.“ Kuomet plaukų nenorėjęs kirptis - užsiožiavęs, spyriojęsis, - ji pečiais įsirėmusi į duris ir ėmusi jas triukšmingai spardyti, baladoti.

„Kai vaikas neklauso - tai taip baido laumę“, - prisimena pašnekovas.

Einant miegoti ir vaikai, ir suaugę kambarines šlepetes, o anksčiau - klumpes pasidėdavo kuo toliau ir stengdavosi, kad jos ne į lovą būtų atsuktos, o nuo jos. Taip darydavo tam, kad laumė šalia neprigultų.

Omama ir mama mokė: „Reikia suklaidinti, - lyg tu išlipęs, lovoj tavęs nėra.“

Kai per mėšlavežį laukuose suversta mėšlo krūva „dega“ - garuoja, taip pat minėdavo laumę, sakydavo: „Laumė gatavoja [gamina] pusryčius, pietus ar vakarienę verda.“

Bus daugiau