"Pasiimti ką ten galėjai - viskas paliko... Mūsų namuose kareiviai buvo pirtį įsiruošę. Įsivaizduokit, kas begalėjo likti. Čia nieko nebeliko, tuose namuose. Vienas kitas daiktelis, ir viskas.
Ir baldai kai kurie buvo sukapoti... Jiems reikėjo kūrenti, todėl viską kapojo", - skaudžiais praeities išgyvenimais dalijasi Helmutas.
Brangiausias relikvijas - šventadienio drobulę - namų pamaldose naudotą staltiesę ir laidojimo marškas - ilgus austus rankšluosčius pavyko išsaugoti, nes visada turėjo su savimi. Dabar šie daiktai - jau Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus eksponatai, praeities liudytojai ir pasakotojai.
Marškos
Klaipėdos krašte kiekvienos ūkininkės garbės reikalas buvo turėti namuose laidojimo marškas - ilgus austinius rankšluosčius.
Jų tik liuosininkai - bežemiai kampininkai neturėdavo. Lotužių namuose išsaugotų laidojimo marškų ilgis - 5 metrai 20 centimetrų, o plotis siekia tik 30 centimetrų, kadangi jos dėl susidėvėjimo susiūtos per pusę.
Neretai tokių audinių galai būdavo savitai papuošti: išsiuvinėtas kryžius, o abipus jo - palmės šakelės. Palmė - gyvybės, amžinojo gyvenimo, o kryžius - krikščionio simbolis. Kiekvieni namai turėjo tokias marškas, kiekvienas ūkininkas - didesnis ar mažesnis. Skolinti nebuvo įprasta.
Duodavo tik patiems neturtingiausiems, vadinamiesiems liuosininkams. „Reikia, tai reikia“, - sakydavo.
Po laidotuvių išskalbtas marškas atgal į vietą padėdavo. Jos H. Lotužio namuose laikytos spintoje, susuktos į drobinę skepetėlę. Ant dviejų ilgų marškų karstą įnešdavo pro kapinių vartus keturi nešėjai.
Anksčiau jos susiūtos per pusę nebūdavo. Šioms jau daugiau kaip šimtas metų, todėl nenuostabu, kad yra susidėvėjusios, kaip anksčiau sakyta - sudaužėjusios, per silpnos atlaikyti didesnį svorį.
Viena marška gauta iš senosios kaimynės Naujokienės, o kita - pačios omamos Karolinos Urtės Dotaitės austa. Tačiau kuri kurios - Helmutas nebeatmena.
Šventadienio staltiesė
Karolina Urtė Dotaitė (1897-1982), gyvenusi Kisinių kaime, šeštadienio vakare arba sekmadienio rytmetį didžiojoje stuboje, vadinamajame didžiajame kambaryje, užtiesdavo šventadienio staltiesę su nėriniu ties viduriu - perdrobuliu.
Ji buvo gražiausia ir savo matmenimis labiausiai tiko ant didžiojo stalo.
Sekmadienio popietę staltiesė būdavo pagarbiai sulankstoma ir dedama į spintą iki kito karto.
H. Lotužis prisimena, kad šeštadienį po pietų reikėję nusišluoti kiemą, o pavakary namuose jau įsiviešpataudavusi ramybė.
Jis pasakoja: "Šeštadienio vakare saulė nusileido - viskas - Šventas vakaras prasidėjo.
Omama užtiesdavo šventadienio drobulę, paimdavo psalmines knygas gotišku šriftu ir pagiedodavo vieną arba dvi giesmes. Kiemo vartai būdavo užverti iki sekmadienio popietės."
Šeštadienį vakare buvo ir surinkimo laikas. Po karo surinkimai mažai kur bevykdavo.
Omamos Karolinos Urtės Dotaitės ir mamos Margaritos Doros Lotužienės (gim. Dotz) pastangomis Kisinių kaime, jų namuose, net ir apie septyniasdešimtuosius metus į surinkimus dar ateidavo dvidešimt žmonių.
O būdavo tokių surinkimų, kad sueidavo net apie penkiasdešimt dalyvių. Pamaldų vakaras užsitęsdavo ir iki vienuoliktos valandos.
Žmonės giedojo, paskui pasidengdavo stalą. Omama sakydavo: „Surinkime širdis atsigauna.“
Helmutas ir Aldona Lotužiai su staltiese, kuri anksčiau buvo skirta namų pamaldoms, vadinta šventadienio drobule. 2014 m.
Šventadienio drobulė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus etninės kultūros ekspozicijoje.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą