Kultūros prieinamumas: koją kiša ne tik infrastruktūra, bet ir požiūris

Pašnekovai sutaria, kad situacija nėra vienareikšmė - šalia pozityvių pokyčių, deja, vis dar egzistuoja ir pasikartojančios, visiems žinomos problemos.

„Nuovaža prie įėjimo dar nereiškia, kad kultūra prieinama“

Palangiškis intelektualas, publicistas, vertėjas Tomas Viluckas, kurį dažnai galima sutikti įvairiuose renginiuose, pažymi, kad naujesniuose pastatuose prieinamumo klausimai dažniausiai sprendžiami tinkamai, todėl lankytojai gali tikėtis bent minimalaus komforto.

„Bendrai paėmus, situacija nėra bloga, ypač jei kalbame apie naujesnius pastatus. Juose paprastai laikomasi reikalavimų, kad žmonės, turintys negalią, galėtų patekti į renginius, todėl atvykdamas į naują kultūros erdvę dažniausiai jau beveik žinai, kad ten viskas bus daugiau ar mažiau pritaikyta“, - teigia jis.

Vis dėlto didžiausios problemos, anot jo, išlieka senos statybos pastatuose - muziejuose, galerijose ir kituose architektūros paveldo objektuose, kurie dažnai nėra pritaikyti žmonėms, judantiems vežimėliu. Tomas taip pat pabrėžia, kad prieinamumas neturėtų apsiriboti vien fiziniu patekimu į pastatą: „Apie prieinamumą reikėtų kalbėti plačiau - tai ne tik fizinis patekimas į pastatą, bet ir informacija apie sąlygas bei realios galimybės dalyvauti kultūriniame gyvenime.“

© Tomas Viluckas. Laimos Penek nuotr.

Socialinių mokslų daktarė, logopedė, visuomenininkė Jūratė Ruškė mėgaujasi renginiais, kai tik tam randa laiko. Ji taip pat akcentuoja gerėjančią situaciją, tačiau atkreipia dėmesį į jos netolygumą.

„Klaipėdos ir pajūrio kultūros įstaigų prieinamumas žmonėms, judantiems vežimėliu, per pastaruosius metus tikrai gerėja, tačiau vis dar išlieka nemažai iššūkių“, - sako ji.

Nors naujesniuose ar renovuotuose pastatuose įrengiami pandusai, liftai ir pritaikyti tualetai, dalis senesnių pastatų išlieka sunkiai prieinami arba visiškai neprieinami. Be to, sprendimai neretai būna fragmentiški - sudaroma galimybė patekti į įstaigą, tačiau jos vidus lieka nepritaikytas.

„Pasitaiko, kad prieinamumo klausimai sprendžiami fragmentiškai - pavyzdžiui, įrengta nuovaža (pandusas), kuria galima patekti į įstaigą, tačiau viduje vis dar yra nemažai nepritaikytų erdvių“, - pastebi ji, pridurdama, kad nuovaža prie įėjimo dar nereiškia, jog kultūra - prieinama, nes prieinamumas yra ne tik infrastruktūra, bet ir požiūris.

Klaipėdos apskrities išsėtine skleroze sergančių ligonių draugijos pirmininkė Neringa Venckienė išskiria teigiamus pokyčius ir pabrėžia bendradarbiavimo svarbą.

„Labai mėgstu lankytis įvairiuose kultūros renginiuose, todėl ypač džiugu matyti, kaip keičiasi Klaipėdos kultūros įstaigos. Vis daugiau jų tampa atviros ir prieinamos visiems - šiandien jau beveik visos salės yra pritaikytos asmenims, turintiems judėjimo negalią“, - teigia ji.

Pasak jos, reikšmingą vaidmenį čia suvaidino ir pačios bendruomenės iniciatyvos: lankymasis įstaigose, dialogas su jų atstovais, pastabų ir pasiūlymų teikimas. Neringa pabrėžia, kad ateityje itin svarbu vadovautis universalaus dizaino principais, užtikrinančiais prieinamumą visiems: „Svarbiausia, kad pastatų pritaikymas šiandien būtų grindžiamas universalaus dizaino principais, kad kultūra būtų prieinama kiekvienam žmogui - nepriklausomai nuo jo galimybių ar poreikių.“

Ji taip pat džiaugiasi kultūros įstaigų vadovų atvirumu ir noru bendradarbiauti, nes būtent toks dialogas leidžia kurti aplinką, kurioje kultūra iš tiesų priklauso visiems.

Ribojimai ne vien įsivaizduojami

Lankydamiesi muziejuose, galerijose, teatruose ar koncertų salėse Klaipėdos regione, žmonės, judantys vežimėliu, vis dar susiduria su įvairiomis kliūtimis - nuo fizinių aplinkos barjerų iki informacijos stokos ar net netinkamo požiūrio. Nors pokyčiai vyksta, reali patirtis rodo, kad iki visapusiškai prieinamos kultūros dar yra kur tobulėti.

N. Venckienė atkreipia dėmesį į konkrečius, praktikoje juntamus trūkumus, kurie kartais iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip smulkmenos, tačiau iš esmės riboja galimybes dalyvauti kultūriniame gyvenime.

„Po rekonstrukcijos Klaipėdos dramos teatras, deja, vis dar nėra patogus asmenims su vežimėliais. Keistas architektūrinis sprendimas - paskutinėje eilėje įrengtas laiptas - užkerta galimybę įvažiuoti. Dėl šios priežasties žmonės su vežimėliais Dramos teatre lankosi gerokai rečiau nei kitose koncertų salėse. Privažiavimas yra, deja, salėje nėra patogu“, - pasakoja N. Venckienė.

Taip pat ji pabrėžia, kad daugelyje įstaigų trūksta turėklų, kurie yra itin svarbūs judėjimui ir saugumui.

Dar sudėtingesnė situacija, anot jos, išlieka senos statybos pastatuose, kur pagrindinėmis kliūtimis tampa laiptai, aukšti slenksčiai ar akmenuotas grindinys. Nors dažnai teigiama, kad tokie objektai yra paveldas ir jų pritaikyti neįmanoma, Neringa su tuo nesutinka: „Lankydamasi kitose pasaulio šalyse mačiau daugybę gerų sprendimų ir pavyzdžių, kurie rodo, kad aplinką pritaikyti galima beveik visada. 

Svarbiausia - noras ieškoti sprendimų, o jų tikrai yra.“ Ji pabrėžia, kad nebūtina pritaikyti visų erdvių - pakanka sudaryti galimybę patekti bent į pagrindines patalpas, kad žmogus galėtų dalyvauti renginyje. Pozityviai ji vertina ir tai, kad daugelyje įstaigų jau aiškiai pažymimos vietos žmonėms su vežimėliais: „Atrodytų, smulkmena, tačiau mums tai reiškia galimybę judėti savarankiškai, planuoti savo laiką ir jaustis oriai.“

J. Ruškė išskiria kelias esmines problemas, su kuriomis susiduriama dažniausiai: sudėtingas ar nepatogus patekimas į pastatus dėl per stačių nuovažų, sunkių durų ar net ant nuovažų suversto sniego, ribotos galimybės judėti viduje dėl laiptų, siaurų koridorių ar netinkamos grindų dangos, nepritaikytos sėdėjimo vietos salėse žmonėms su vežimėliais, taip pat aiškios informacijos apie prieinamumą trūkumas tiek interneto svetainėse, tiek prie įėjimų. 

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad net laukimo erdvės dažnai projektuojamos neatsižvelgiant į skirtingus lankytojų poreikius, todėl jos tampa dar viena kliūtimi.

T. Viluckas pabrėžia, kad viena didžiausių problemų išlieka būtent informacijos trūkumas. „Dažnai nėra aiškiai nurodyta, ar renginio vietoje yra erdvės žmonėms su vežimėliais, ar numatytos specialios vietos. Kartais atvyksti į renginį ir paaiškėja, kad jis vyksta, pavyzdžiui, antrame aukšte, į kurį patekti neįmanoma“, - teigia jis. Dėl to jam tenka beveik visada iš anksto skambinti ir aiškintis sąlygas, tačiau net ir tai ne visada padeda, nes dalis organizatorių į užklausas apskritai neatsako.

Kita svarbi problema, anot jo, yra lydinčių asmenų situacija. Nors teisės aktai numato, kad žmogų su negalia lydintis asmuo turėtų būti įleidžiamas nemokamai, praktikoje ši nuostata dažnai ignoruojama.

„Tai sukuria paradoksalią situaciją: jei žmogui su negalia būtina kito žmogaus pagalba, tuomet mokėti tenka ne tik jam pačiam, bet ir jį lydinčiam asmeniui“, - sako Tomas.

Jis pabrėžia, kad lydintis asmuo dažniausiai nėra paprastas žiūrovas - tai žmogus, padedantis judėti, patekti į renginį ir jame dalyvauti, dažnai skiriantis tam savo laisvą laiką. Todėl tokios situacijos ne tik apsunkina dalyvavimą renginiuose, bet ir kelia nemalonių patirčių.

„Man yra tekę susidurti ir su nemaloniomis situacijomis. Pavyzdžiui, Palangos koncertų salėje prie įėjimo dirbę kontrolieriai nenorėjo įleisti lydinčio asmens, nors situacija buvo paaiškinta“, - dalijasi jis, pridurdamas, kad tokiais atvejais vietoj galimybės tiesiog mėgautis renginiu tenka spręsti elementarius klausimus.

Ar kliūtys keičia pasirinkimus?

Kultūros prieinamumo trūkumai daro tiesioginę įtaką žmonių sprendimui dalyvauti renginiuose - tai patvirtina visų pašnekovų patirtys. Nors noras būti kultūrinio gyvenimo dalimi išlieka stiprus, praktiniai barjerai dažnai tampa lemiamu veiksniu, nulemiančiu, ar žmogus iš tiesų galės atvykti.

J. Ruškė atvirai pripažįsta, kad prieinamumo problemos tiesiogiai veikia jos pasirinkimus. „Taip, manau, kad tokie neatitikimai daro įtaką žmonių sprendimui dalyvauti ar nedalyvauti renginiuose. Aš pati renkuosi eiti tik ten, kur žinau, kad galėsiu patekti be pagalbos arba su labai minimaliu kito žmogaus rūpesčiu“, - sako J. Ruškė.

Pasak jos, svarbus ne tik fizinis patekimas į erdvę, bet ir emocinis aspektas - jausmas, kad esi laukiamas. „Prieinamumas yra ne tik fizinė galimybė patekti į pastatą, bet ir jausmas, kad esi laukiamas ir kad žmonių, turinčių negalią, dalyvavimas yra natūrali kultūrinio gyvenimo dalis.“ Ji pabrėžia, kad kultūra neturėtų būti prieinama tik daliai visuomenės, ir priduria: „Manau, kad kultūros prieinamumo visiems požiūriu Klaipėda yra pasiruošusi tik iš dalies.“

T. Viluckas taip pat pabrėžia, kad spontaniškumas jo atveju beveik neįmanomas. „Žinoma, tam tikra prasme tai daro įtaką. Aš negaliu tiesiog spontaniškai nuspręsti ir nuvykti į renginį. Visada turiu iš anksto pasidomėti, ar pateksiu į patalpas, kokios sąlygos, kaip su bilietais“, - teigia jis.

Dažnai prie planavimo prisideda ir būtinybė pasirūpinti lydinčiu asmeniu, nes kai kuriais atvejais pagalba yra neišvengiama. „Kartais net tenka ieškoti žmogaus, kuris galėtų palydėti, nes kai kurioms negalios formoms tokia pagalba yra būtina.“

Anot T. Vilucko, renginiai dažniausiai vyksta vakare, todėl artimieji ar socialiniai darbuotojai tai daro savo laisvu laiku, o visa tai sukuria papildomų kliūčių. Nepaisant to, Tomas pabrėžia, kad stengiasi aktyviai dalyvauti kultūros renginiuose.

N. Venckienė taip pat patvirtina, kad prieinamumo trūkumai veikia sprendimus, kartais net iš anksto atgrasydami nuo planų.

„Taip, tai tikrai turi įtakos. Jei žinau, kad bus keblu ir nepatogu, kartais net neplanuoju eiti. Kam vargti, jei vien pagalvojus apima nerimas ir nežinia?“ - sako ji.

Vis dėlto stiprus noras dalyvauti kartais paskatina ieškoti nestandartinių sprendimų: „Yra tekę ir laiptais važiuoti, ir ne kartą vyrai mane ant rankų nešė. Visada stengiuosi į tai žiūrėti su humoru - juk ne taip dažnai moterys būna nešiojamos ant rankų.“

Tačiau ji džiaugiasi, kad tokių situacijų pasitaiko vis rečiau, o tai rodo teigiamus pokyčius ir augantį aplinkos pritaikymą.

Geri pavyzdžiai: kai kultūra tampa iš tiesų prieinama

Nors kalbant apie kultūros prieinamumą Klaipėdoje ir pajūryje dažnai išryškėja įvairių iššūkių, pašnekovai pabrėžia ir pozityvius pavyzdžius.

„Geru žodžiu norėčiau paminėti Klaipėdos muzikinį teatrą - nors pastatas ir ne naujas, per renovaciją darbai buvo atlikti taip, kad stebėti renginius yra sudarytos puikios sąlygos“, - teigia T. Viluckas, pridurdamas, kad čia nekyla problemų ir dėl lydinčių asmenų dalyvavimo. Taip pat jis palankiai vertina Palangos kurhauzą, išskirdamas ne tik infrastruktūrą, bet ir žmogiškąjį faktorių: „Visada maloniai ir dėmesingai priima Palangos kurhauzo administracija ir darbuotojai.“ Klaipėdos dramos teatrą jis taip pat mini kaip įstaigą, kuri stengiasi sudaryti sąlygas stebėti spektaklius, nors praktikoje tam tikrų iššūkių dar išlieka.

J. Ruškė pabrėžia, kad regione yra ne viena įstaiga, dedanti pastangas didinti prieinamumą žmonėms, turintiems negalią. Tarp jų ji mini Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, Klaipėdos dramos teatrą, Klaipėdos kultūros centrą Žvejų rūmus, Klaipėdos koncertų salę, Lietuvos jūrų muziejų, Palangos koncertų salę, Palangos gintaro muziejų ir kitas. Vis dėlto ji kelia svarbų klausimą, ar visada pakankamai atsižvelgiama į skirtingus poreikius. 

Anot jos, geriausi sprendimai yra tie, kurie planuojami kompleksiškai - nuo patekimo į pastatą iki visaverčio dalyvavimo renginyje.

Ji teigiamai vertina tokias iniciatyvas kaip liftų įrengimas, pritaikyti tualetai, aiškiai numatytos vietos neįgaliojo vežimėliams salėse bei informacijos apie prieinamumą pateikimas interneto svetainėse. Jūratė taip pat akcentuoja universalaus dizaino svarbą, pabrėždama, kad tokie sprendimai naudingi ne tik žmonėms, turintiems negalią: „Liftu kilti patogu ne tik žmogui, judančiam vežimėliu, bet ir žmogui, turinčiam regėjimo negalią, mamai, stumiančiai vaikišką vežimėlį, ar jaunuoliui, susilaužiusiam koją.“

Yra tekę ir laiptais važiuoti, ir ne kartą vyrai mane ant rankų nešė. Visada stengiuosi į tai žiūrėti su humoru - juk ne taip dažnai moterys būna nešiojamos ant rankų.

N. Venckienė ypač teigiamai vertina Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, akcentuodama, kad jis buvo pastatytas laikantis universalaus dizaino principų. „Tai ypač svarbu ir labai džiugina žmones su negalia - kai kultūros erdvės tampa iš tiesų atviros ir prieinamos visiems“, - sako ji. Ji taip pat išskiria paslaugų kokybę ir darbuotojų požiūrį. Teigiamai vertinami ir praktiniai sprendimai, tokie kaip aiški vietų žymėjimo sistema bei nuolaidų taikymas bilietų įsigijimo metu, kurie skatina žmones drąsiau planuoti apsilankymus. 

© Jūratė Ruškė su vyru ir šeimos nariais mėgsta lankytis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Asmeninio albumo nuotr.

Ji taip pat džiaugiasi pokyčiais Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose, kur salėje įrengtas nuvažiavimas žmonėms su vežimėliais, pabrėždama, kad tokie sprendimai leidžia jaustis visaverčiais kultūros gyvenimo dalyviais.

Užsienio patirtys

Kelionės ir lankymasis kultūros įstaigose užsienyje pašnekovams tampa ne tik galimybe pažinti kitas šalis, bet ir proga palyginti, kaip skirtingose vietose sprendžiamas kultūros prieinamumo klausimas. Jų patirtys rodo, kad daugelyje pažangesnių šalių prieinamumas suvokiamas kaip savaime suprantamas standartas, o ne papildoma funkcija.

T. Viluckas, lankęsis Austrijoje, Lenkijoje ir Švedijoje, išskiria konkretų sprendimą, kurio labai pasigenda Lietuvoje - tai lauko renginių pritaikymas.

„Žmogui rateliuose tokiuose masiniuose renginiuose tenka būti minioje ir tokiu atveju žiūrėti į kitų žiūrovų nugaras ir nematyti, kas vyksta scenoje“, - pasakoja jis. O štai Švedijoje ši problema sprendžiama paprastai, bet efektyviai: „Tokio pobūdžio renginyje yra pastatomos nedidelės pakylos su įvaža. 

Ant jos žmogus rateliuose gali ramiai stebėti, kas vyksta ant scenos.“ Pasak jo, tokie sprendimai leidžia ne tik patogiai mėgautis reginiu, bet ir išvengti nemalonių situacijų minioje.

Tomas prisimena, kad panaši pakyla kadaise buvo įrengiama ir Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje, tačiau vėliau jos nebeliko. „Tuomet galvoji, ar verta išvis eiti į tokius renginius, jei teks žiūrėti į kitų nugaras, brautis per minią arba geriausiu atveju - žiūrėti į įrengtą ekraną“, - svarsto jis.

Galvoji, ar verta išvis eiti į tokius renginius, jei teks žiūrėti į kitų nugaras, brautis per minią arba geriausiu atveju - žiūrėti į įrengtą ekraną.

J. Ruškė pabrėžia, kad prieinamumo lygis labai priklauso nuo šalies, tačiau pažangesnėse Europos valstybėse šie sprendimai yra sistemiški ir nuoseklūs.

„Manau, kad prieinamumas kultūros įstaigose planuojamas sistemingai, o universalus dizainas laikomas savaime suprantamu standartu“, - teigia ji.

Tokiose šalyse galima pastebėti aiškų universalaus dizaino principų taikymą, patogias erdves visiems lankytojams, lengvai prieinamą ir aiškią informaciją apie sąlygas tiek interneto svetainėse, tiek pačiose įstaigose, taip pat patogius liftus, plačius praėjimus, automatiškai atsidarančias duris, specialiai pažymėtas vietas žmonėms su vežimėliais bei pritaikytas parkavimo vietas.

N. Venckienė dalijasi ypač įspūdingomis patirtimis, kurios atskleidžia, kaip prieinamumas gali tapti ne tik techniniu sprendimu, bet ir pagarbos žmogui išraiška.

Vienas stipriausių įspūdžių jai buvo Sidnėjaus operos teatre Australijoje: „Asmenims su vežimėliais skirtos vietos įrengtos kairėje salės pusėje, pirmose keturiose eilėse. Tai - viena geriausių vietų salėje. Paprastai čia bilietai būna patys brangiausi, tačiau žmonėms su negalia jie - patys pigiausi.“ Šis sprendimas, anot jos, parodo tikrąjį požiūrį - svarbiausia čia yra žmogus, o ne finansinė nauda.

Dar didesnį įspūdį jai paliko specialiai pritaikyti tualetai, kuriuose užtikrinamas ne tik patogumas, bet ir orumas. „Įėjęs pasijunti tarsi ramiame poilsio kambaryje: įrengta širma, distanciniu būdu valdoma lova, keltuvas ir kita įranga“, - pasakoja ji, pabrėždama, kad tokie sprendimai leidžia žmogui jaustis saugiai ir oriai net sudėtingiausiose situacijose.

Švedijoje ją taip pat sužavėjo senų pastatų pritaikymas, kuris atliekamas taip subtiliai, kad tampa beveik nepastebimas. Ji prisimena situaciją Stokholmo rotušėje, kur, susidūrus su keliais laiptais prie įėjimo, problema buvo išspręsta vos per kelias minutes: „Buvo atliktas vienas skambutis, atsiprašyta už nepatogumus, ir atsirado mobilus pandusas.“ Ši patirtis dar kartą patvirtino paprastą, bet esminę tiesą - sprendimai visada egzistuoja, jei yra noro juos rasti.

Apibendrindama savo patirtį, Neringa akcentuoja ir labai svarbų aspektą - žmonių, turinčių negalią, įtraukimą į sprendimų priėmimo procesą. „Kaip neįgaliųjų organizacijos vadovė, dažnai sulaukiu skambučių iš įvairių įstaigų su kvietimu atvykti ir įvertinti, kaip atliktas aplinkos pritaikymas. Tokiais atvejais dažniausiai atsakau: man nėra prasmės vykti - juk jūs jau viską padarėte. Atsisėskite patys į vežimėlį ir pabandykite. 

© Neringa Venckienė. Asmeninio albumo nuotr.

Tuomet labai greitai suprasite, kas veikia, o kas - tik “dėl varnelės", - sako ji. Anot jos, svarbiausia konsultuotis dar prieš pradedant darbus, o ne tada, kai viskas jau įgyvendinta. Tik tuomet galima sukurti iš tiesų veikiančius sprendimus.

Šios patirtys rodo, kad prieinamumas nėra vien techninis klausimas - tai nuoseklaus planavimo, empatijos ir dialogo rezultatas. Gerosios praktikos iš užsienio atskleidžia, kad net sudėtingiausi iššūkiai gali būti išspręsti, jei tik atsiranda noras kurti aplinką, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi visaverčiu kultūros dalyviu.