Istorinės Smiltynės atodangos (18)

Visų „Istorinių Smiltynės atodangų“ ieškokite čia.

Viena jų įvyko Smiltynėje, ir šios keistos, net makabriškos istorijos liudytoją galima išvysti iki šiol. 

Istorija mus nukelia į 1969 m. Tų metų spalio pabaigoje, kai Baltija ėmė vis labiau šiauštis, kilo audra, todėl išoriniame Klaipėdos uosto įplaukos reide laivyba buvo sustojusi. Keletas laivų plūduriavo išmetę inkarus ir laukė. 

Tarp jų buvo ir dar 1910 m. Vokietijoje, anuomet šiai valstybei priklausio miesto Stettino (dabar – Szczecinas, Lenkija) laivų statykloje „Stettiner Oderwerke“ statytas, anglį ir antracitą iš Klaipėdos turėjęs  plukdyti 86 metrų ilgio „Hans Bernstein“. 

Bangos vis labiau talžė metalinį „Hans Bernstein“ korpusą, audros gūsiai vėtė ir mėtė į šonus laivą, kol išoriniame reide lūkuriavusį „vokietį“ palaužė: neatlaikė inkarai. Nutrūkus jų grandinėms „Hansą“ ėmė nešti į pietus. 

Klaipėdos uosto saugaus eismo tarnybos sureagavo, ir dispečeriams susiekus su dreifuojančio arti 90 metrų ilgio laivo kapitonu šis kategoriškai atsisakė bet kokios pagalbos. Jokio SOS signalo. 

Senas jūrų vilkas nusprendė pasikliauti neypatingai galingais varikliais ir pakovoti su stichija. Suklydo. Laivą toliau nešė link Kuršių nerijos krantų. Pagalbos atsisakyta ir pakarotinai ją pasiūlius. 

Sklando keletas versijų, kodėl į bėdą patekusio ir desperatiškai su stichija kovojusio „Hans Bernstein“ kapitonas taip atkakliai nenorėjo gelbėtojų paslaugų: esą šios būtų labai brangiai kainavusios. 

Nuspręsta taupyti. Kitas variantas – pernelyg didelis pasitikėjimas savimi. 

Trečias – kapitonas žinojo, kad jūros dugnas ties Kuršių nerija į pietus nuo molo yra nepavojingas, be akmenų, todėl jo valdomas tuščias (be krovinio) laivas tiesiog saugiai „sės ant dugno“. 

1969-ųjų lapkričio 3-ąją dar nenurimus Baltijai apie 30 metrų nuo kranto, užplaukęs ant seklumos „Hans Bernstein“ jau nebesigalinėjo su stichija ir tiesiog stovėjo. 

„Pliaže įkalintas laivas darė keistą įspūdį. Jis priminė į krantą išmestą banginį – vis dar gyvą, stiprų, bet visiškai išsekusį. 

Vairinės languose šmėkščiojo žmogaus, turbūt budinčio jūreivio, siluetas. Iš kamino rūko nedidelis dūmelis, liudijantis, kad laive vis dar rusena gyvybė”, - 2016-aisiais rašė įvykio liudytojas Venantas Butkus. 

Galima pajuokauti, jog „Hanso” nesėkmę išpranašavo ir pats pavadinimas „Bernstein”: vokiškai šis žodis reiškia gintarą, kurį taip pat audringa Baltija išmeta į krantą.

Užsispyrusio kapitono valdyto ir ties dabartiniu vyrų pliažu, netoli Antrojo pasaulinio karo priešlėktuvinės vokiečių pakrantės baterijos „Seestrand” užstrigusio laivo bėdos ne tik nesibaigė, bet tik prasidėjo. Nelaimėlis neilgai trukus buvo išplautas tiesiog į paplūdimį. 

Hansą” buvo bandyta gelbėti, nutempti jį atgal į Baltijos jūrą, tačiau palyginti itin sekli jūros pakrantė ties Smiltyne šį darbą pavertė vargo vakariene. 

Iš anuomečio Rusijos miesto Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) atplaukė galingas vilkikas, kuris riaumodamas bergždžiai traukė laivą gilyn į jūrą. Sugalvota net specialiai iškasti kanalą „vokiečiui” išvaduoti, tačiau ir ši priemonė pasirodė besanti neveiksminga: bangos labai greitai jį užnešdavo smėliu.

Ir apėmė galvasopis tiek laivo savininkus, tiek Klaipėdos valdžią. Ką daryti? Svarstymų ir biurokratinių procedūrų laikas užsitęsė net 26-erius metus. 

Nuspręsta 1910 m. statytą, 1954 m. modernizuotą senučiuką „Hansą“ supjaustyti. Šis darbas buvo baigtas tik 1995 metais. 

Dabar Smiltynėje, netoli vokiečių priešlėktuvinės baterijos „Seestrand“ (apie 400 m nuo gelbėtojų stoties į pietus) po audrų smėlis atidengia tai, kas liko iš tokią dramatišką istoriją išgyvenusio „Hanso Bernsteino“. Paplovus smėlį, iš jo išlenda surūdiję korpuso dugno likučiai.