Šventosios upės žiotys arba uosto įplauka XVII-XVIII a. akmenimis buvo užversta mažiausiai dukart. Galbūt tie patys akmenys tarpukariu panaudoti molo statybai. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Janmarienburgo iškilimas ir žlugimas

Reikėtų tris kartus pabelsti į medį ir Palangos valdžiai palinkėti sėkmės gaivinant Šventosios uostą, kurio istorija nori nenori verčia galvoti apie šimtmečius persekiojusias vis besikartojusias negandas. Tarsi kokia pikta jėga būtų užkeikusi.

Teikęs daug vilčių, nuo XVII a. dominęs anglų, olandų, švedų pirklius, tačiau vos tik Šventosios uostas imdavo kvėpuoti konkurentams į nugaras, jį iškart sunaikindavo: ne kartą užverstas akmenimis, degintas. Ir vėl pakildavęs lyg Feniksas iš pelenų.

Dabar mes matome tarpukario Lietuvos palikimą su pamėkliškais buvusio tilto, molo poliais, akmenimis. Jie galbūt mena Janmarienburgo, anglų kolonijos, konkuravusių uostų išpuolių laikus.

Naikina - atsigauna

Dabartiniam vis gražėjančiam ir didžiules viltis dėl uosto renesanso puoselėjančiam Šventosios miesteliui pavadinimą davė upė. Ypatinga upė. Ji (lot. „rivulum, qui Sanctus dicitur“, t. y. „upė, kurią šventa vadina“) minima 1370 m. Hermanno Wartbergiečio Livonijos kronikoje. Šventupės vardu (Swyntoppe) upė fiksuota ir XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose („Die Littauischen Wegeberichte“).

Svarstoma, jog upės pavadinimas nusakė jos sakralinę reikšmę senajame lietuvių tikėjime (kilmė iš žodžio „šventas“); ši reikšmė nedingo ir krikščionybės laikais: esą Šventojoje buvo krikštijami žemaičiai.

Na, o apie Šventosios upės žemupyje, šalia žiočių į jūrą, buvusio uosto užuomazgas galima kalbėti po 1422 m. Melno taikos sutarties tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Vokiečių ordino. Lietuvai anuomet buvo likusios tik dvi patogios laivybai vietos: Palanga Rąžės upės žiotyse ir Šventoji.

Į seklias, smėliu užnešamas upes galėjo įplaukti tik nedideli laivai. Per šiuos uostus buvo išgabenamos prekės iš Žemaitijos ir Kuršo: kailiai, derva, miško medžiaga.

XVI a. kairiajame Šventosios upės krante įsikūrė žemaičių miestai, o kitame dar nuo XIV a. gyveno kuršiai. Šventosios upė buvo tapusi vandens siena tarp LDK ir Livonijos konfederacijos.

XVI–XVII a. Šventoji (užrašyta „Heyligaw”) pažymėta 1542 m. Heinricho Celijaus (vok. Zell) žemėlapyje, o po kelių dešimtmečių žymimas jau ir uostas.

1589 m. Šventosios uosto statybos klausimai buvo aptarti Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seime, kuris priėmė nutarimą ir leido išvalyti, paversti laivybine Šventosios upę. Seimo dokumentuose nurodoma, kad tai daryti leista atsižvelgiant į visuomenės interesus.

Tais pačiais metais ATR valdovas, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas III Vaza (1566–1632) leido anglų prekybos bendrovei Palangoje (tikėtina, kad Šventojoje) plėsti uostą. Jam nebuvo lemta ilgai gyvuoti.

Anot istoriko prof. dr. Zigmanto Kiaupos, 1625 m. švedų karalius Gustavas II Adolfas (1594-1632) surinko devynių laivų flotilę ir ją pasiuntė į Šventąją: akmenimis buvo užverstas įplaukimas į upę arba pats uostas. Tačiau jis sugebėjo greitai vėl atsigauti. Neilgam.

1639 m. žemaičiai sudegino anglų prekybos kontorą Šventosios uoste, taip pat laivus, trobesius ir dirbtuves. Tarsi prakeiksmas, bet uostas dar kartą pakilo iš pelenų.

Anglų, olandų ir švedų laivai į Šventosios uostą ypač dažnai atplaukdavo Vladislovo Vazos (1632–1648) ir Jono Kazimiero (1648–1668) valdymo laikotarpiais. Jie čia atveždavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų, o Šventojoje pasikraudavo javų, kailių, medaus. Tada Šventosios uostas buvo rimtas Mėmelio (Klaipėdos) ir Karaliaučiaus uostų konkurentas.

1542 m. žemėlapio fragmentas. Šventoji įvardyta „Heyligaw“. Matyti ir Klaipėda (Memel), Kuršių nerija. Iliustracija iš knygos „Palangos istorija“ (1999 m.).
1542 m. žemėlapio fragmentas. Šventoji įvardyta „Heyligaw“. Matyti ir Klaipėda (Memel), Kuršių nerija. Iliustracija iš knygos „Palangos istorija“ (1999 m.).

Anglų kolonija

Šventosios uostas labiausiai iškilo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio III (1629–1696) valdymo laikotarpiu.

„Baltijos jūros uostuose vis dažniau ėmė lankytis Vakarų Europos pirkliai – anglai, olandai ir kiti. Jie čia susidūrė su Gdansko ir Rygos pirklių konkurencija, su Švedijos ir Prūsijos muitais. Nenuostabu, kad anglų pirkliai susidomėjo Šventąja kaip potencialiu uostu, kuriame su Lietuvos pirkliais ir bajorais galėtų prekiauti be tarpininkų, išvengtų dvigubų muitų“, - knygoje „Palangos istorija“ (1999 m.) rašė Z. Kiaupa.

Taigi, XVII a. antrojoje pusėje Šventojoje ėmė kurtis Anglijos pirklių kolonija. Svečiai iš Ūkanotojo Albiono į Šventąją atvyko 1665 metais. Įvertinę situaciją, po ketverių metų oficialiai kreipėsi į Joną Sobieskį.

Būta ir rizikos, nes gamtinės sąlygos uostui įrengti Šventosios žiotyse nebuvo ir iki šiol nėra labai tinkamos: tai – Baltijos jūros seklumos prieš upės žiotis, audrų metų nešamas smėlis nuolat grasina užpilti laivakelį. Kiek geresnė padėtis nebent vasarą, ramiu laivybai metu.

Vis dėlto Jonas Sobieskis nedvejodamas davė leidimą anglų pirkliams nemokant mokesčių valstybei ir valdovui Šventojoje šešerius metus gyventi, prekiauti, įsigyti nekilnojamąjį turtą. Buvo esminė sąlyga: anglai Šventosios upės žiotyse turėjo įrengti uostą ir sudaryti galimybę į jį įplaukti dideliems laivams.

Šventosios uostas – tarsi vaiduoklis iš praeities. Čia sklando ir angliška dvasia: XVII a. užjūrio svečiai ėmė plaukti laivais su druskos, vyno, geležies, tabako kroviniais.
Šventosios uostas – tarsi vaiduoklis iš praeities. Čia sklando ir angliška dvasia: XVII a. užjūrio svečiai ėmė plaukti laivais su druskos, vyno, geležies, tabako kroviniais.

Anglai valė upės vagą, kasė reikalingus kanalus, statė įrenginius ir sugebėjo išvystyti prekybą, užmezgė ryšius su prekių tiekėjais iš Lietuvos. Jau 1680 m. į Šventąją ėmė plaukti anglų laivai su druskos, vyno, geležies, tabako kroviniais, už kuriuos tikėtasi įsigyti grūdų.

Po 6 metų užjūrio pirkliai vėl kreipėsi į Joną Sobieskį, kad šis pratęstų bei papildytų 1679 m. suteiktas privilegijas. Taip ir įvyko. Maža to, nuspręsta aplink uostą kurti ir miestą.

„Jo pavadinimui įrašyti privilegijoje palikta tuščia vieta. Tačiau greitai šaltiniuose atsiras jo vardas – Janmarienburgas, arba, anot S. Daukanto, Marijoninė pilis. <...> Jam suteikiama Magdeburgo teisė, t. y. savivalda“, - rašė Z. Kiaupa. 1685 m. miestas turėjo ir herbą, kuriame pavaizduotas laivas (prekybinis laivas kogas puošia ir dabartinį Šventosios herbą).

Naujasis miesto vardas susijęs karaliaus Jono Sobieskio ir jo žmonos, karalienės Marijos Kazimieros vardais: Jan-Marjenborg („borg” – pilis).

XVII a. archeologiniai radiniai iš Šventosios uosto (1985 m. tyrimai). Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicija.
XVII a. archeologiniai radiniai iš Šventosios uosto (1985 m. tyrimai). Lietuvos jūrų muziejaus ekspozicija.

Uosto žlugimas

XVII a. Šventosios uostas sėkmingai veikė, čia buvo gerai išvystyta prekyba. Jos apyvarta per metus kartais siekdavo milijoną auksinių (florinų).

Garsas apie uostą šventos upės žiotyse sklido plačiai. Viena vertus, tai – gerai, kita vertus, žinios apie sėkmingą uosto veiklą pasiekė ir jo tiesioginius konkurentus: Rygą, Liepoją bei kitus Baltijos pakrantėse veikusius uostams.

Istorinis bumerangas vis grįžta į Šventąją: Palangos miesto iniciatyva vėl bandoma atgaivinti uostą ir įpūsti jam gyvybės. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Istorinis bumerangas vis grįžta į Šventąją: Palangos miesto iniciatyva vėl bandoma atgaivinti uostą ir įpūsti jam gyvybės. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Būta ir skundų: 1687 m. ir 1690 m. Mėmelio pirkliai rašė laiškus ir aimanavo, jog sustiprėjęs Šventosios uostas yra didelis jų konkurentas.

Sėkmingą Šventosios uosto veiklą ypač akylai stebėjo švedai, kurių patikėtiniai jau nuo 1685 m. slapčia sekė anglų pirklių Šventojoje veiklą, rinko apie juos žinias ir siuntė į Stokholmą. Maža to, į Šventosios uosto žlugdymą stengtasi įtraukti Prūsijos, Habsburgų, net popiežiaus diplomatus. Kreivi pavydo žvilgsniai skriejo ir iš Gdansko uosto.

Įtampa augo, augo, kol savo apogėjų pasiekė 1696 m. mirus Jonui Sobieskiui.

„Lietuvoje egzistavę konfliktai tarp politikų peraugo į neramumus ir galiausiai į vidaus karą, kurio nenutraukė ir naujasis valdovas Augustas II. Šis karas atsiliepė ir anglų pirklių kolonijai – Janmarienburgui. 1697 m. čia pasirodė nežinia kurios konfliktuojančios pusės kariai ir padarė nemaža žalos. <…> Sąlygos prekybai Šventojoje, matyt, darėsi iš tikrųjų nepakenčiamos, nes po 1698 m. anglų pirklių Janmarienburge nebeaptinkame”, - konstatavo Z. Kiaupa. Jis pridūrė, kad Šventosios uostas galėjo būti atgaivintas, nes 1699 m. Palangos seniūnijoje stovėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II kariniai daliniai, kurie galėjo dirbti uosto tvarkymo darbus.

Šventosios herbe – prekybinis laivas kogas.  wikipedia.org
Šventosios herbe – prekybinis laivas kogas.  wikipedia.org

Tačiau paskutinę vinį į Šventosios uosto karstą įkalė 1700 m. prasidėjęs Šiaurės karas. Rygos pirkliai išlaukė savo momento, ir 1701 m. Šventosios uostas buvo sugriautas: užverstas akmenimis ir smėliu. Uosto istoriją užbaigė 1705 m. Varšuvos sutartis.

Pagal minėtą dokumentą buvo uždrausta į Šventąją įplaukti bet kokiems laivams, tad uostas liko apleistas. Akmenimis užverstas ir keletą metų nenaudojamas Šventosios uostas per tą laiką buvo užneštas smėliu, ėmė nykti, senąją vagą pakeitė Šventosios upė.

XVIII a. pab. Lietuvos-Lenkijos valstybė dar norėjo atstatyti Šventosios uostą, bet po valstybės padalinimo (1772–1795 m.) šie planai sužlugo. Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu (1795–1915 m.) Šventosios uostas merdėjo.

1819–1917 m. Šventoji priklausė Kuršo gubernijai, 1919–1920 m. – Latvijai, 1921 m. buvo grąžinta Lietuvai. 1921–1922 m. buvo parengtas planas Šventojoje įrengti 7–8 m gylio uostą, į jūrą nutiesti apie 930 m ilgio pietinį molą ir 850 m ilgio šiaurinį molą. Šventosios uosto atstatymo darbai pradėti vykdyti 1923 m., tačiau jo gyvavimo periodas tarpukario Lietuvoje – jau atskira istorija.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder