Kai dainos tampa pokalbiu mieste

HIPERBAND pasirodymų anonsai pastarosiomis savaitėmis sukėlė labai skirtingas reakcijas. Vieni džiaugiasi, kad atsiranda gyvas koncertas, kuriame dainuojama kartu. Kiti žiūri atsargiai. Treti gina tai, kas jiems brangu ir labai asmeniška. Ir visa tai yra visiškai natūralu.

Nes kai kurios dainos, kurias visi žinome mintinai, žmonėms nėra tik melodijos.
Jos – tai pirmieji šokiai, ilgi vakarai su draugais, dainavimas automobilyje, virtuvėje ar mažose salėse. Tai jaunystė, kurią norisi išsaugoti tokią, kokia ji buvo. Todėl dainos dažnai tampa ne tik garsais, bet ir jausmine teritorija, kurią norisi saugoti.

HIPERBAND į tai žiūri labai paprastai.
Mes nekonkuruojame su prisiminimais.
Mes jų nekeičiame ir neperrašome.
Mes tiesiog kuriame vakarą tiems, kurie tas pačias, visiems pažįstamas dainas – tas, kurias kadaise dainavome kartu su draugais ar tyliai sau mintyse – nori patirti gyvai, čia ir dabar.

Šis projektas nėra apie tai, „kaip buvo“.
Jis yra apie tai, „kaip gali būti šiandien“.
Apie salę, kuri tampa viena daina.
Apie momentą, kai balsai susilieja ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad taip norisi.

Gal todėl reakcijos ir būna tokios gyvos.
Kai dainos nieko nejudina, apie jas tiesiog tylima.
Kai jos paliečia – atsiranda emocijos. Skirtingos. Kartais šiltos, kartais saugančios, kartais skeptiškos. Bet visos jos rodo vieną dalyką: dainos vis dar gyvos.

HIPERBAND kuriamas ne kaip „projektas apie praeitį“.
Jis kuriamas kaip patirtis žmonėms, kurie nori:
ne stebėti,
o dalyvauti.
Ne klausytis vieni,
o būti kartu.

Ir galbūt tai yra svarbiausia šio projekto dalis.
Ne scena.
Ne pavadinimai.
Ne lyginimai.

O žmonės salėje.
Jų balsai.
Jų akys.
Jų jausmas, kad šį vakarą jie buvo ne žiūrovai, o dalis kažko gyvo.

Kartais užtenka vieno vakaro, kad miestas vėl pradėtų dainuoti kartu.