Senosios muzikos puoselėtojų Rodrigo ir Renatos dėka Kretingos miestas tampa pažinus Europai, o senoji muzika - Lietuvai. Pora pripažįsta, kad darbas toje pačioje srityje ne tik jungia, bet kelia ir nemažai iššūkių.
Todėl dėl itin didelio užimtumo profesinėje veikloje Rodrigo ir Renata laikosi tam tikrų taisyklių ryšiui išlaikyti bei griežtai planuoja savo atostogas kartu.
Jūsų abiejų aistra ir profesiniu keliu virtęs senosios muzikos puoselėjimas atvėrė jums ir galimybę prisijaukinti vienas kitą. Ar darbas kartu toje pačioje srityje nekelia iššūkių bei trinties?
Renata: Mes tik ką dėl to turėjome įprastinį ginčą (juokiasi).
Rodrigo: Žinoma, kad dirbti vienoje srityje mums, kaip porai, yra išties didžiulis iššūkis. Bet pirmiausia muzika ir menas mus vienija: abu jaučiame tam didžiulę aistrą.
Turime aiškų matymą, ką mes norime daryti su menu ir kuria kryptimi judėti su senąja muzika. Mums pasisekė, kad mūsų nuomonės šiais klausimais yra labai panašios.
Tačiau tikrai yra dalykų profesinėje srityje, kuriuose mūsų matymas nesutampa. Mūsų konfliktai nėra standartiniai, tarkim, dėl norimo žiūrėti televizijos kanalo: jie vyksta dėl kur kas subtilesnių dalykų.
Mes abu suprantame, kad dėl mūsų skirtingų tautybių turime ne tik meno suvokimo, bet ir kultūrinių skirtumų. Renata kilusi iš sparčiai besivystančios Lietuvos, tačiau su labai stipriu sovietinio mentaliteto palikimu.
O aš esu iš Brazilijos, pasižyminčios didele žmonių iš skirtingų kultūrų įvairove. Mano muzikos lauko supratimas formavosi gyvenant daugiau nei dvidešimt metų Vakarų Europoje, daugiausia Prancūzijoje ir Šveicarijoje.
Todėl aš su didžiausiu smalsumu tyrinėju senosios muzikos situaciją Lietuvoje. Manau, kad mano ir Renatos ginčai padeda pagerinti ne tik mūsų, kaip poros, ryšį, bet ir pagilinti profesinės srities žinias.
Renata: Jeigu pasvertume, ar darbas vienoje srityje mus labiau skiria, ar jungia, vienareikšmiškai atsakymas yra, kad jungia. Muzikos sritis yra labai plati ir gili, todėl mūsų ginčai - tiktai mažos bangelės neaprėpiamos jūros paviršiuje.
Mes turime tokį patį muzikos pajautimą, mes išgyvename tą pačią ekstazę, kai kartu koncertuojame, turime tokį patį dėkingumo jausmą gyvenimui, kad galime kurti muziką ir dėl jos matyti savo klausytojus laimingus. Sunku įsivaizduoti, kas galėtų dar labiau mus jungti.
Jeigu pasvertume, ar darbas vienoje srityje mus labiau skiria, ar jungia, vienareikšmiškai atsakymas yra, kad jungia.
Rodrigo labai daug keliauja ir jo gyvenimas telpa lagaminuose - tai jo tikrieji namai. Muzika leidžia mums fiziškai kartu praleisti daugiau laiko, nes dirbame ir koncertuojame kartu.
Taip pat mes vienas iš kito labai daug mokomės, ypač aš iš Rodrigo, kuris turi įgimtą lyderystę. Kultūros projektai, kuriuos mes Lietuvoje kartu kuriame, nebūtų įmanomi be mūsų abiejų.
Kas rengia jūsų kultūros ir meno projektų paraiškas?
Renata: Mes esame labai maža organizacija, sudaryta iš manęs ir Rodrigo, su ribotu ir nestabiliu finansavimu. Rodrigas kuria paraiškų anglų kalba turinį, o aš surašau tikslus, uždavinius, siekius, kurie atitiktų esamus reikalavimus ir prioritetus. Paraiškas lietuvių kalba rengiu tik aš.
Džiaugiuosi, kad, nepaisant savo mažumo, esame pajėgūs laimėti europinį finansavimą didžiausiuose konkursuose, kur varžosi organizacijos, susidedančios iš daugiau nei šimto specialistų. Kartais mūsų parengti projektai net būna pristatomi kaip pavyzdiniai.
Rodrigo: Mes esame puikiai funkcionuojanti komanda, įgyvendinanti tokio aukšto meninio lygio renginius Lietuvoje, kuriais stebisi mano kolegos bei draugai, gyvenantys Šveicarijoje.
Aš turiu ženkliai daugiau patirties senosios muzikos lauke nei Renata, tačiau ji turi žymiai daugiau patirties organizuojant koncertus ir renginius, todėl šioje srityje ji yra mano vedlė.
Renata: Mūsų pora nuo kitų muzikantų porų skiriasi tuo, kad šalia muzikinės profesijos mes dar papildomai turime ir kitas: Rodrigas yra baigęs dantų chirurgiją, o aš - meno istorijos doktorantūros studijas. Tuos papildomus gebėjimus mes pritaikome paraiškų rengimo ir kitose gyvenimiškose veiklose.
Papasakokite, kokias sąsajas senoji muzika turi su Brazilija ir Lietuva?
Rodrigo: Brazilijoje savo veiklą pradėjau nuo kultūrinių projektų ir iš jų labai daug išmokau. Tačiau, laikui einant, mano rėmėjai pradėjo priekaištauti, kad senoji muzika yra labiau sietina su Europos šalių kultūra: Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Portugalijos. Jie pageidavo braziliškos muzikos, tokios kaip ritmenbliuzas.
Bet tai nėra tiesa, nes Brazilijos identitetas sietinas ne su vietiniais indėnais, bet labiausiai su europiečiais, grojančiais, kuriančiais senąją muziką. Žinoma, po to yra Afrikos identitetas, bet senoji muzika yra dalis Brazilijos kultūros.
Lietuvos atžvilgiu senoji muzika yra susijusi su Lietuvos muzikos paveldu. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza buvo didelis senosios muzikos mėgėjas, kuris pasikvietė nemažai italų į savo karališką bažnyčios chorą.
Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai sistemingai tuokėsi su Habsburgo princesėmis dėl politinių ryšių sustiprinimo. Kartu su tuo atėjo ir fantastiškas apsikeitimas kultūros srityje, tarp kurių buvo ir muzika.
Mane stebina tai, kad kur kas labiau nei senąją muziką lietuviai mėgsta džiazą. Šito aš negaliu suprasti, nes džiazas yra absoliuti Amerikos kultūros rūšis. Kažkas iš mano pažįstamų pasakojo, kad po paskutinio Lietuvos nepriklausomybės atgavimo lietuviai turėjo didžiulį poreikį pasijausti laisvi, o džiazas galėjo šį pojūtį sustiprinti.
Bet lietuviai kol kas nežino, kad senoji muzika yra pati laisviausia muzikos forma iš klasikinės muzikos žanro, nes šios muzikos atlikėjai nuolatos improvizuoja. Lietuvoje sukaupta fantastiškai daug senosios muzikos kūrinių, bet žmonės kažkodėl nėra ta muzika suinteresuoti.
Renata: Ta situacija yra gana komplikuota. Iš nacionalinio požiūrio taško - mūsų tautiečiai mano, kad lietuviški kūriniai privalo būti sukurti kompozitorių, turinčių lietuviškus vardus ir pavardes.
Tačiau tuo laikmečiu į Lietuvą buvo kviečiami skirtingų sričių specialistai iš užsienio. Ir senąją muziką kūrė kompozitoriai iš Italijos bei Lenkijos, o šių kūrėjų pavardžių lietuviai nepriima kaip savų.
Taip pat tema apie jungtinę Lietuvos ir Lenkijos karalystę lietuviams yra jautri, nes ji asocijuojasi su Lietuvos valstybės galios praradimu.
Ko reikia, kad Lietuvoje senoji muzika būtų labiau priimta?
Rodrigo: Manau, kad edukacija ir menas yra patys galingiausi visuomenės transformacijos įrankiai. Jeigu mes tikrai norime to pokyčio, tai kaip turėtume elgtis su tokios kultūros propaguotojais, menininkais bei atlikėjais?
Lietuvoje menininkai užima paskutinę vietą visuomenėje, bet ši situacija po truputėlį keičiasi, gerėja. Aš tikiuosi, kad mes savo darbu irgi prie to prisidedame.
Visame pasaulyje yra didžiulė takoskyra tiek socialine, tiek ekonomine prasme tarp to, kiek uždirba menininkai ir mokytojai, lyginant su kitų profesijų specialistais.
Manau, kad edukacija ir menas yra patys galingiausi visuomenės transformacijos įrankiai.
Jeigu mes keliame kultūrą ir edukaciją kaip pagrindinį valstybinį tikslą, tai šių specialybių žmonės turėtų uždirbti ženkliai didesnius atlyginimus, kad jaustųsi oriai. Labai svarbu apie tai kalbėti ir nuolat priminti. Mes žinome apie tai, bet ką dėl to darome?
Kaip pritraukiate klausytojus į savo festivalį? Koks yra jūsų festivalio auditorijos paveikslas?
Rodrigo: Didžioji dauguma žmonių turi klasikinį požiūrį į klasikinę muziką, į senąją muziką iki tol, kol neapsilanko viename iš festivalio koncertų, po kurių jie nustemba. Senoji muzika yra kaip rokenrolas: žmonės jos klausosi, bet jeigu jie nori šokti - jie šoka. Ši muzika yra su niekuo nesulyginama.
Senoji muzika nėra kaip Bethoveno kvartetas, kur 40 minučių žmonės klausosi klasicizmo muzikos, turinčios konkrečius rėmus ir labai aiškų metrą.
Senojoje muzikoje daug improvizacijos ir lakaus požiūrio dėl jos atlikimo, todėl ji paliečia klausančiųjų vidų savitu bei labai paveikiu būdu, kokio klasikinė muzika neturi.
Tokiam senosios muzikos paveikumui išgauti privalu išpildyti tris sąlygas: dirbti su aukščiausio profesionalumo atlikėjais, koncertus organizuoti akustiškai tinkamoje erdvėje su tam pritaikytais specializuotais instrumentais. Tas tris sąlygas mes išpildome Kretingos festivalyje: jame dalyvauja geriausi atlikėjai iš Europos bei pasaulio, tobulą akustiką suteikia natūrali Kretingos pranciškonų bažnyčios erdvė, kur turime rekonstruotus senuosius vargonus.
Renata: Senosios muzikos tikslas nėra žmonių linksminimas - tai daug gilesni ir subtilesni dalykai. Senoji muzika transformuoja vidines žmonių būsenas.
Aš jaučiuosi labai laiminga, kai žmonės po senosios muzikos koncerto prieina prie manęs ir pasidalina, kad jo metu verkė. Tai reiškia, kad muzika palietė pačią klausančiojo sielos šerdį. Klausytojų ašaros nereiškia, kad muzika buvo liūdna: jie verkia iš džiaugsmo ir dėl neapsakomo tos muzikos grožio.
Vieno iš mūsų festivalio koncertų klausėsi vyskupas. Jis bendravo su klausytojais iki koncerto ir po jo. Priėjęs prie manęs su Rodrigu, vyskupas padėkojo, sakydamas, kad mes darome kur kas didesnį darbą nei kunigai, nes žmonės po koncertų išeina absoliučiai pasikeitusiu vidumi. Kartais ir patys žmonės sako, kad po senosios muzikos koncerto jaučiasi lengviau, išsivalę. Kiti dalinosi esantys prisipildę šviesos, padėsiančios jiems išgyventi žiemą.
Tokie mūsų klausytojų atsiliepimai mums patvirtina, kad organizuojame prasmingus dalykus. Viena gydytoja būtent Kretingos festivalio dėka atrado baroko muziką, kuri jai patinka labiausiai: nuo šiol ji nepraleidžia nė vieno mūsų festivalio koncerto. Tokie žmonės mus įkvepia dirbti toliau. Mane labiausiai stebina tai, kad net žmonės be jokio muzikinio išsilavinimo mūsų koncertuose randa sau kažką labai artimo ir brangaus. Tada mes ir matome muzikos transformuojančią jėgą.
Jūsų klausimas greičiausiai yra apie tai, kaip mes prikviečiame žmones ateiti pirmą kartą į senosios muzikos koncertą. Visada pati geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas, iš tų žmonių, kurie jau patyrė senąją muziką. Žmones atveda smalsumas ir noras išgirsti seniausius vargonus Lietuvoje. Po kiekvieno koncerto didžiulė minia žmonių būriuojasi aplink vargonus, juos fotografuoja ir apie juos užduoda klausimus Rodrigui.
Kretingos bei Kretingos rajono gyventojai suvokia, kad tie vargonai yra jų miesto lobis, kuriuo turėtų didžiuoti ir apie jį pasakoti miesto svečiams. Neseniai kalbėjomės su Kretingos savivaldybės specialistais, pabrėždami jiems Kretingos senosios muzikos festivalio svarbą, kurio dėka Kretinga tampa žinoma visoje Europoje.
Rodrigo: Senosios muzikos festivalis Kretingoje yra mane su Renata stipriai siejantis dalykas ne tik profesinėje srityje, bet ir asmeniniuose santykiuose: tai padeda mums judėti ta pačia kryptimi.
Mes puikiai suvokiame, kad pramoginė kultūra yra kur kas labiau atsiperkanti finansiškai. Bet mūsų tikslas nėra pinigai: mes siekiame Lietuvoje pristatyti aukščiausios meninės kokybės senąją muziką. Vadovaudamiesi tokia strategija, mes niekada nepristigsime žiūrovų. Ir tai absoliuti tiesa, kurią patvirtina mūsų darbinė praktika.
Nuo pat mūsų veiklos pradžios aš turėjau dvi sąlygas. Pirmoji - festivalyje turėsime kokią tik įmanoma aukščiausios prabos kultūrą. Antra sąlyga - visi koncertai turi būti nemokami.
Jeigu mes iš tikrųjų tikime, kad edukacija ir kultūra yra visuomenę transformuojantis įrankis, tai tokią galimybę turime suteikti visiems be išimties.
Jeigu bilieto į festivalį kaina būtų tik simbolinė, žmonės vis tiek jos nemokėtų, nes senosios muzikos žanras jiems yra nepažinus. Todėl mes suteikiame žmonėms galimybę ateiti ir patirti senąją muziką be jokio užmokesčio. Po pirmo atėjimo žmonės visada sugrįžta.
Yra kažkas, ko žmonių visuomenė ilgisi. Ir tai nebūtinai turi būti senoji muzika. Kaip visuomenė, gyvenime mes einame priešinga kryptimi nuo esminių, pamatinių dalykų, kurie yra iš tiesų reikšmingi. Menas yra variklis, turintis galią grąžinti mus prie šaknų ir ištakų, o to mums labai reikia.
Net ir pirmojo festivalio koncertų metu, kuriuose dalyvavo didžiausios senosios muzikos žvaigždės, bažnyčia ir jos prieigos buvo pilnos klausytojų. Šių metų festivalio renginiuose mes taip pat neturėjome laisvų vietų. Gal kitais metais festivalyje organizuosime po du tos pačios programos koncertus, kad juos galėtų išgirsti visi norintieji.
Renata: Mes tikimės paskatinti žmones iš Vilniaus ir Kauno, kurie pripratę klausytis aukščiausios kokybės koncertų savo miestuose, atvykti į regioną, kur vyksta tokio tipo renginiai kaip mūsų festivalis.
Kartais ir klaipėdiečiai, kurie gyvena visai arti Kretingos, patingi iki mūsų atvykti, nes turi puikių pasirinkimo alternatyvų uostamiestyje.
Rodrigo: Didžioji mūsų festivalio dalis sudaryta iš vietinių Kretingos miesto bei artimiausių Kretingos rajono gyvenviečių gyventojų ir, žinoma, žmonių iš užsienio šalių.
Turime draugų, kurie atvyko pamatyti festivalio iš Belgijos, Estijos, Lenkijos dėl jame dalyvaujančių senosios muzikos žvaigždžių. Klausytojams iš užsienio sunku suvokti, kad už tokios aukštos kokybės koncertus jiems nereikės mokėti. Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kur senosios muzikos koncertai vyksta nemokamai.
Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kur senosios muzikos koncertai vyksta nemokamai.
Kas, be muzikos, judu kaip porą jungia kasdieniame gyvenime?
Renata: Tai tiesa, kad mes turime labai mažai laiko paprastam, kasdieniam gyvenimui. Kartais yra tokių periodų, kai tam laiko visai neturime. Praėjusį vasarį mes praleidome nuostabias atostogas Brazilijoje. Rodrigo ten stengiasi apsilankyti kasmet ir aplankyti savo dvi seseris.
Kartu su Rodrigu Brazilijoje aš lankiausi tris kartus. Man labai gera vis labiau pažinti mylimojo šalį ir patirti jo pokytį tėvynėje. Būdamas ten, jis tampa kitokiu ne tik dėl savo šeimos ir atsipalaidavimo.
Brazilijoje jo siela skleidžiasi: jis pražysta kaip gėlė. Ten aš ypač gerai matau jo fantastišką komunikabilumą: Rodrigo pradeda kalbėti su kiekvienu sutiktu žmogumi bare, paplūdimyje ar gatvėje. Nuostabu stebėti tokį vietinių gyventojų atvirumą ir šilumą.
Mes griežtai planuojame savo atostogas, nes kitaip jų tiesiog neturėtume. Pasiimame abiejų darbo kalendorius ir ieškome juose laisvų savaičių, kurios abiem sutaptų. Mūsų vasaros yra parduotos Kretingos festivalio vykdymui ir koncertams Lietuvoje bei Europoje, todėl poilsį perkeliame į rudenį. Ir šiemet jo metu vyksime atostogauti į Kiprą.
Rodrigo: Renata su atostogų planavimu tvarkosi daug geriau nei aš. Jeigu tai priklausytų tik nuo manęs, aš savo kalendorių visiškai užpildyčiau darbinėmis veiklomis, nepasilikdamas laiko atostogoms. Todėl esu labai laimingas, kad tuo pasirūpina Renata.
Aš susirūpinęs dėl savo skraidymo tankio: jau turėjau daugiau nei aštuoniasdešimt skrydžių, o metai dar nesibaigė. Tai tikrai beprotiška ir per daug. Todėl turime sustoti, perkrauti save ir pradėti vėl iš naujo, būdami šviežesnės formos.
Renata: Kai Rodrigo turi kelias laisvas dienas ir atvyksta į Vilnių, mes mėgaujamės paprastu laiku kartu. Rodrigo su didžiausiu malonumu gamina mums vakarienę, kurią pradedame su jo paruoštu kokteiliu. Taip patys susikuriame nedidelę gyvenimo šventę.
Mėgstame leisti laiką su mūsų šunyte Čele. Čelė yra labai dainingas šuo, pritarianti man, kai aš dainuoju, arba kai Rodrigo groja kornetu. Mes abu beprotiškai mylime šunis. Mėgstame su Čele išeiti ilgiems pasivaikščiojimams po Vilnių, kuris tam puikiausiai tinka: praeini Vingio parką - ir tu jau atsiduri gamtoje.
Jeigu turime daugiau laiko, vykstame į namelį prie ežero, kur būdami gamtoje ištirpstame ir pamirštame apie visą likusį pasaulį. Rodrigas mėgsta žvejoti ir jam visai nesvarbu, ar jis sugauna laimikį, ar ne, nes jam tai pati geriausia meditacijos forma.
Rodrigo: Mes turime tam tikras taisykles mūsų poroje, kurių laikomės. Jeigu dėl savo darbų mes neturime galimybės pasimatyti ilgiau nei tris savaites, tuomet vienas iš mūsų turi atskristi pas kitą. Kuo toliau, tuo mažiau tenka taip elgtis, nes turime nemažai bendrų koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, į kuriuos keliaujame kartu.
Jeigu turime daugiau laiko, vykstame į namelį prie ežero, kur būdami gamtoje ištirpstame ir pamirštame apie visą likusį pasaulį.
Renata: Mūsų santykiai yra įmanomi ir dėl to, kad abu nebeturime mažų vaikų, nes kitaip negalėtume keliauti. Mano vaikai jau suaugę ir aš vėl esu laisva keliauti. Todėl ši mano ir Rodrigo nuotolinė draugystė gyvuoja jau dešimt metų. Dėl savo didelio profesinio aktyvumo mes rečiau susiduriame su buities trintimi, kas mums taip pat padeda.
Keliaudami į skirtingas šalis kaip muzikantai, mes galime dalintis džiugiomis patirtims kartu: pamatyti tų vietų grožį, apsilankyti muziejuose, pasimėgauti to miesto kultūra, architektūra, parkais bei vietiniu maistu.
Taip pat labai svarbu, kad mes vienas kitą vertiname kaip menininkus. Aš žaviuosi Rodrigo atlikėjo talentu, o jis - mano dainavimu. Kai žaviesi savo partneriu ir profesinėje srityje, tai padeda auginti ir poros santykius.
Kokią vietą judu vadinate savo namais?
Renata: Man tai yra Vilnius. Nenorėčiau apsikeisti su Rodrigo vietomis, nes man gyvybiškai reikalingas stabilių, saugių namų jausmas. Aš manau, jog taip yra todėl, kad tuose namuose aš užauginau savo vaikus. Su manimi kartu gyvena mano dvidešimtmetis sūnus ir šunytė Čelė. Todėl man labai aišku, kad mano namai yra Vilniuje, o visa kita - laikinos gyvenamosios vietos keliaujant.
Rodrigo: Tai man labai sudėtingas klausimas, nes dešimt mėnesių per metus aš keliauju. Per tuos du nekeliavimo mėnesius aš gyvenu Vilniuje su Renata. Todėl Vilnių galėčiau įvardinti kaip savo namus, bet kol kas tik laikinus.
Gal kažkada artimoje aplinkoje Vilnius taps ir mano nuolatiniais namais. Dėl intensyvaus keliavimo aš neturiu namų jausmo kaip Renata. Labiausiai jį jaučiu parvykęs į Braziliją, nes ten - mano šaknys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą