Kaip gerai miestiečiai pažįsta kultūrinę Klaipėdą: rezultatas nustebino

Norėdami tai patikrinti, atlikome žurnalistinį eksperimentą. Jo metu „Vakarų ekspreso“ žurnalistas apsimetė užsienio turistu ir anglų kalba praeivių prašė parodyti kelią į Kalvystės muziejų. Specialiai pasirinkome ne populiariausias miesto vietas, o objektą, apie kurį žino ne kiekvienas klaipėdietis.

Per maždaug valandą buvo kreiptasi į aštuonis atsitiktinai sutiktus žmones. Vieni atsakė nedvejodami, kiti ieškojo pagalbos telefone, treti nuoširdžiai prisipažino nežinantys. Tačiau beveik visi bent trumpam stabtelėjo.

„Palaukite, pabandysiu surasti“

Pirmasis sutiktas vyras prie Biržos tilto akivaizdžiai nustebo išgirdęs anglišką klausimą. Tačiau kelias sekundes pagalvojęs, jis nusišypsojo, iš kišenės išsitraukė telefoną ir pradėjo ieškoti muziejaus žemėlapyje. Vyras su susirūpinimu veide ieškojo ir nuoširdžiai stengėsi padėti. Nors angliškai kalbėjo nerišliai jo nuorodos buvo tikslios. Pati paieška truko gerą minutę.

Galiausiai vyras nurodė kur eiti.

- Eikite tiesiai, tada pasukite dešinėn, - parodydamas kryptį gestais tarė vyras.

Jis nurodė eiti link Senojo turgaus pagrindine gatve ir sukti į dešinę.

Nežinojo, bet nenusisuko

Kiek toliau, šalia Senamiesčio stotelės sutikta studentų pora iš karto prisipažino apie Kalvystės muziejų negirdėjusi.

Vis dėlto tuo pokalbis nesibaigė. Studentai geranoriškai bandė padėti.

Patikrinus paaiškėjo, kad kelias vedė visai kitur. Jo nurodytas maršrutas vedė ne į Kalvystės, o į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, esantį Didžiojoje Vandens gatvėje antru numeriu pažymėtame name.

Vienas jų telefone atsidarė žemėlapius, kitas ieškojo informacijos Google įvesdamas paieškoje „Kalvystės muziejus“.

Po poros minučių abu jau aiškino kelią, pasisiūlė net palydėti, jeigu kelias neaiškus. Tačiau patikinti, kad nuorodos aiškios, atsisveikino ir palinkėjo geros dienos.

Skubėjimas padarė savo

Tačiau ne visi pokalbiai buvo tokie ilgi.

Viena moteris, nešina pilnais pirkinių maišeliais, tik trumpam stabtelėjo.

Išgirdusi klausimą ji mostelėjo ranka į senamiesčio pusę ir lietuviškai tarė:

- Ten kažkur turėtų būti...

Paklausta dar kartą angliškai, moteris atsiprašė, kad labai skuba, ir nuėjo toliau.

Tai buvo vienintelis kartas, kai pokalbis baigėsi beveik neprasidėjęs.

Pasitikėjimo netrūko

Iš šalia Žvejų gatvės esančios kavinės išėjęs jaunas vyras atsakė taip užtikrintai, tarsi muziejuje būtų lankęsis vakar.

Jis smulkiai nupasakojo maršrutą nurodė net kelias gatves:

Nuo ten, kur stovėjome, nurodė Žvejų gatve eiti tiesiai link Pilies gatvės, tada sukti į Mėsininkų gatvę ir eiti tiesiai. Praėjus Tomo gatvės sankirtą paeiti dar šiek tiek tiesiai ir sukti kairėn į kitą gatvę.

Patikrinus paaiškėjo, kad kelias vedė visai kitur. Jo nurodytas maršrutas vedė ne į Kalvystės, o į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, esantį Didžiojoje Vandens gatvėje antru numeriu pažymėtame name.

Senjorė pasirinko universalią kalbą

Sutikta garbaus amžiaus moteris angliškai nekalbėjo nė žodžio.

Vis dėlto tai nesutrukdė padėti rasti kelią. Telefone parodžius ieškomo muziejaus nuotrauką ir pavadinimą ji ranka pakvietė eiti paskui save iki artimiausios - Vežėjų ir Tomo gatvių sankryžos. Tada pirštu parodė kryptį link Daržų gatvės ir dar kelis kartus pakartojo „ten, ten“.

Kadangi moteris angliškai nekalbėjo, jai buvo sunku nupasakoti kur reikia pasukti, todėl kitoje sankryžoje būtų reikėję paklaidžioti norint rasti muziejų.

Tačiau nors maršrutas nebuvo pats aiškiausias, jis vedė tinkama linkme.

Sustojo net dviratininkas

Pilies gatvėje sutiktas žmogus maloniai nustebino savo noru padėti.

Dviračiu važiavęs vyras jau buvo nuvažiavęs kelis metrus pro šalį, tačiau išgirdęs klausimą apsisuko.

Jis sustojo, nulipo nuo dviračio, telefone surado muziejų ir kantriai paaiškino, kaip iki jo nueiti.

Prieš išvažiuodamas dar paklausė:

- Ar viskas gerai?

Žurnalistui patvirtinus nuvažiavo.

Visa ši situacija truko gal dvi minutes.

Telefonas - geriausias pagalbininkas

Eksperimento metu buvo galima pastebėti vieną tendenciją.

Anksčiau žmonės dažniau bandydavo atsakyti iš atminties, o šiandien daugelis pirmiausia išsitraukia telefoną.

Iš aštuonių apklaustųjų net šeši ieškojo informacijos telefone.

Ką parodė šis eksperimentas?

Iš aštuonių sutiktų žmonių beveik visi sustojo ir skyrė laiko padėti. Trys iš karto nurodė tikslų kelią arba jį surado pasitelkę telefoną. Dar vienas pašnekovas suklydo, tačiau buvo akivaizdu, kad nuoširdžiai stengėsi padėti. Kita praeivė galėjo parodyti tik apytikslę kryptį, ir tik viena moteris dėl skubėjimo į pokalbį su žurnalistu nesivėlė.

Bendras įspūdis buvo gana aiškus - net ir nežinodami atsakymo žmonės dažniausiai neskubėjo nusisukti. Vieni ieškojo informacijos telefone, kiti pasitikėjo savo atmintimi, treti rodė kryptį gestais.

Šis eksperimentas leidžia manyti, kad Klaipėdoje pasiklydęs turistas bent jau neliktų vienas norėdamas surasti ką pamatyti uostamiestyje.