Klaipėda prieš 100 metų: sostų karai (93)

Lietuviškoji krašto spauda aiškino, kad gubernatorius pakeistas dėl neseniai įvykusių rinkimų į Lietuvos Seimą ir naujos Vyriausybės, o ne nusileidus vietos vokiečių reikalavimams. Tačiau iš šimto metų perspektyvos politinis vaizdas atrodo sudėtingesnis: Seimo rinkimų rezultatai ir vokiečių bei klaipėdiečių atstovų spaudimas buvo ne dvi skirtingos, o tarpusavyje glaudžiai susijusios aplinkybės.

Vokiečiai pasiekė savo

„Įvykusias permainas šio mėn. 5 d. Gubernatūroje reikia vertinti kaipo pasėkmę rinkimų rezultatų Seiman. Šiandien daug kam iš politinių valdininkų Lietuvoje tenka savo vieta atsisveikinti, kaip tai ministeriams, direktoriams ir kitiems“, - 1926 metų rugpjūčio 6 dienos numeryje rašė savaitraštis „Klaipėdos garsas“.

1926 m. gegužės 8-10 dienomis vykę rinkimai į III Seimą iš tikrųjų iš esmės pakeitė Lietuvos politinių jėgų santykį. Be to, tai buvo ir pirmieji Lietuvos Seimo rinkimai, kuriuose dalyvavo autonominio Klaipėdos krašto gyventojai. Kraštas sudarė atskirą X rinkimų apygardą ir į 85 narių Seimą išrinko 5 atstovus. 

Visi jie priklausė vokiečių ir klaipėdietiško, arba memelenderių, politinio sparno jėgoms. Pastarieji tapo svarbūs naujajai, gana trapiai Seimo daugumai. Jų balsai galėjo padėti naujajai Vyriausybei išsilaikyti - vadinasi, galėjo būti ir politinių derybų objektas.

Nors „Klaipėdos garsas“ minėtoje publikacijoje skubėjo paneigti Klaipėdoje sklindančias kalbas, kad J. Žilius iš pareigų pasitraukė spaudžiant vokiškosioms politinėms jėgoms - „<...> todėl klysta kai kurie klaipėdiškiai, manantieji, kad Gubernatorius esąs auka mūsų vokiečių pageidavimų, kaip jie tai mėgsta skleisti panašias žinias, sustiprinimui savo autoriteto krašto žmonių akyse <...>“, - tačiau šiandien žinomi šaltiniai rodo, kad tai buvo tik iš dalies tiesa. Mat po Seimo rinkimų išaugęs Klaipėdos krašto vokiečių ir klaipėdiečių atstovų politinis svoris suteikė jiems galimybę reikalauti J. Žiliaus atšaukimo.

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje nurodoma, kad J. Žilius buvo atleistas „spaudžiant Klaipėdos krašto atstovams Lietuvos Respublikos Seime, žadėjusiems paramą M. Sleževičiaus ministrų kabinetui“. Mat vokiečių ir klaipėdiečių frakcija sutiko remti Vyriausybę su sąlyga, kad būtų patenkinti jos reikalavimai - vienas jų buvo gubernatoriaus pakeitimas.

Kuo užkliuvo J. Žilius?

Jonas Žilius vokiškosioms ir vadinamosioms klaipėdiečių partijoms buvo nepatogus todėl, kad neslėpė siekio kuo tvirčiau susieti autonominį Klaipėdos kraštą su Lietuvos valstybe. Dar iki 1923 metų Žilius aktyviai priešinosi planams Klaipėdą paversti laisvuoju miestu, siūlė kraštą prijungti prie Lietuvos net karine akcija, organizavo lietuvišką propagandą, rūpinosi Lietuvai palankia spauda ir ragino steigti bei remti lietuviškas organizacijas.

Tapęs gubernatoriumi, J. Žilius šios krypties neatsisakė. Jis stengėsi į Gubernatūros darbą įtraukti vietos lietuvininkus, palaikė lietuvišką visuomeninį gyvenimą ir siekė, kad autonominės krašto institucijos būtų lojalios Lietuvos suverenitetui.

1926 metų sausį jam pavyko Direktorijos pirmininku paskirti Lietuvai palankų Erdmoną Simonaitį. Nors kandidatūra buvo suderinta su Seimelio daugumos atstovais, Simonaičio Direktorijai netrukus pareikštas nepasitikėjimas. Šis epizodas parodė, kad gubernatorius mėgina pasinaudoti savo įgaliojimais lietuviškajai įtakai stiprinti, o vokiškoji dauguma yra pasiryžusi tam priešintis. Tad J. Žiliaus atšaukimas vokiškosioms partijoms neabejotinai buvo politinė pergalė.

Atleistas iš pareigų, J. Žilius liko Klaipėdoje. Jis gyveno savo viloje Smiltynėje, rašė istorinius, publicistinius ir grožinius kūrinius, vertė Adomą Mickevičių, domėjosi lietuvių mitologija. J. Žilius mirė 1932 m. kovo 2 d. Smiltynėje, sulaukęs 61 metų, ir buvo palaidotas Kopgalio kapinaitėse.

Geriau (blogiau) nepasidarė

Naujuoju krašto gubernatoriumi paskirtas tuo metu jaunas - vos 34-erių - teisininkas iš valstiečių liaudininkų rato Karolis Žalkauskas nebuvo taip glaudžiai susijęs su 1923 metų Klaipėdos prijungimo organizavimu, o jį paskyrusi Vyriausybė buvo priklausoma nuo krašto deputatų paramos Seime. Tad vokiškųjų partijų vadovai galėjo tikėtis, kad naujasis gubernatorius mažiau kišis į autonominių institucijų darbą.

Nors tam tikrų nuolaidų K. Žalkausko sprendimuose istorikai įžvelgia, vis tik konfliktai tarp Seimelio ir Gubernatūros tęsėsi toliau, mat vokiškosioms partijoms nepakako vien gubernatoriaus pakeitimo, jos siekė dar daugiau galių Seimeliui, kuriame dominavo, tačiau K. Žalkauskas jų suteikti neketino. Galiausiai praėjus vos metams, po 1927-ųjų Seimelio rinkimų, kuriuose ir vėl vokiškosios partijos išlaikė aiškią persvarą, K. Žalkauskas atsistatydino.

Taigi Klaipėdos krašto politikų pastangomis įvykusi gubernatorių rokiruotė susitaikymo ir ramybės kraštui taip ir neatnešė, o virto dar vienais Lietuvos skiriamo gubernatoriaus ir vietinės vokiškosios Seimelio daugumos „sostų karais“ bei galios išbandymu.

INFORMACIJA

• Pagal 1924 m. Klaipėdos krašto konvenciją ir jos priedą - Klaipėdos krašto statutą - kraštas buvo Lietuvos suverenumui priklausanti autonominė teritorija. Vietos įstatymų leidžiamoji institucija buvo gyventojų renkamas Seimelis, o vykdomoji valdžia priklausė Direktorijai. Lietuvos centrinei valdžiai atstovavo Respublikos prezidento skiriamas gubernatorius. 

• Gubernatorius turėjo reikšmingų politinių ir teisinių galių. Jis iš vietos gyventojų skyrė Direktorijos pirmininką, skelbė Seimelio rinkimus ir šaukė jo posėdžius, skelbė Seimelio priimtus įstatymus, galėjo tuos įstatymus vetuoti, tam tikromis sąlygomis galėjo paleisti Seimelį, prižiūrėjo, kad autonominės institucijos laikytųsi Klaipėdos krašto konvencijos, statuto ir Lietuvos Respublikos įstatymų. 

• 1925-1938 m. Seimelis priėmė 165 įstatymus, iš kurių gubernatoriai vetavo 62. 

• Tačiau gubernatoriaus galia turėjo aiškias ribas. Direktorija buvo atsakinga Seimeliui ir privalėjo turėti jo pasitikėjimą. Švietimas, vietos administracija, ūkis bei nemaža dalis vidaus reikalų priklausė autonominių institucijų kompetencijai. Gubernatorius galėjo blokuoti, prižiūrėti ir politiškai spausti, bet negalėjo paprasčiausiai perimti viso krašto valdymo. 

• Nuo gubernatoriaus institucijos įsteigimo iki Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m., ty. per nepilnus 15 metų, kraštas turėjo net devynis gubernatorius.