Šiemet sukanka lygiai 85 metai, kai Lietuva prarado uostamiestį ir Klaipėdos kraštą (2)

Apie vadinamąjį Klaipėdos anšliusą, jo ištakas, dramatiškai pasikeitusią politinę, socialinę bei ekonominę padėtį „Vakarų ekspresui” papasakojo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto prof. dr. Vygantas Vareikis.

Pabaiga. Pradžia čia

Kas yra žinoma apie Vokietijos kanclerio, fiurerio Adolfo Hitlerio apsilankymą Klaipėdoje, ypač – jo kalbą, sakytą iš dabartinio Dramos teatro balkono?

Kovo 23 d. 10 valandą ryto Vokietijos karo laivų eskadra pasiekė Klaipėdos uosto prieigas. „Deutschland“, kuriame buvo Adolfas Hitleris, dėl stipraus bangavimo ir didelės grimzlės negalėjo įplaukti į uostą, tad Hitlerį į krantą nugabeno torpedinis kateris „Leopard“.

14.00 Hitleris išlipo į krantą, pasisveikino su Ordnungsdiensto nariais ir priėmė laivyno garbės paradą.

Po to atviru mersedesu nuvažiavo Malkų, Biržos ir Laukininkų gatvėmis į Teatro aikštę. Stabtelėjęs prie Lietuvos banko pastato, priėmė vokiečių karo komendanto Bredowo raportą.

Teatro balkone Hitleris pasakė kalbą, kuria pasveikino krašto gyventojus sugrįžus į Reichą.

Jis kalbėjo, kad vokiečiai neketina niekam pasaulyje daryti blogo, bet reikėjo atitaisyti kančias, kurias dvidešimt metų visas pasaulis provokavo prieš vokiečius.

„Esu tos nuomonės, kad negaliu geriau pareikšti savo dėkingumo jausmų Klaipėdos gyventojams, kaip įteikdamas Klaipėdos vokiečių vadui garbės ženklą, kurį nešioja labiausiai gerbiami nacionalsocialistiniai Reicho kovotojai. <...> šiandien Klaipėdos vokiečiai yra vėl tapę Reicho piliečiais.

Jie vėl tampa Reicho, galingo ir tvirtai pasiryžusio į savo rankas savo likimo vadovavimą paimti, net jei tas nepatinka pusei pasaulio, piliečiais.“

Baigęs kalbą Hitleris dar kartą priėmė garbės dalinių paradą, pasivažinėjo miesto gatvėmis ir sugrįžo į uostą.

Kaip elgėsi vokiečių valdžia pirmaisiais aneksijos metais? Kokia buvo likusių lietuvių situacija? Kas, be politinės kontrolės, pasikeitė Klaipėdos krašte?

Kaip pažymėjo gubernatūros tarnautojas Martynas Anysas, vokiečiai turėjo aiškų tikslą: forsuoti krašto užėmimą naudojant ne kartą išbandytą scenarijų, kad tokiu būdu kuo daugiau į savo rankas perimtų archyvinės medžiagos, turto ir bankų indėlių.

Vokiečių geležinkelininkai, pirmieji iš Rytprūsių atvykę į Klaipėdą, bėgiojo po parduotuves pirkdami taukus, mėsą, sviestą, kavos pupeles, šokoladą ir „Lino“ audinius. Jau kitą dieną buvo apribotas sviesto ir riebalų pardavimas.

Markės įvedimas krašte sukėlė dar vieną maisto ir pramoninių prekių pirkimo bangą. Rytprūsių gyventojai vykdavo apsipirkti į Šilutę ar Klaipėdą.

Prekių išpirkimas ir gyvenimo lygio kritimas kėlė klaipėdiečių nepasitenkinimą, tad Rytprūsių gauleiteris Erichas Kochas įsakė kontroliuoti buvusią Klaipėdos krašto sieną.

Būta ir ekonominių pasekmių?

Klaipėdos krašte įvyko „kainų revoliucija“: maisto produktų kainos pašoko iki Rytprūsių kainų lygio. O žemės ūkio padargų, mašinų, dviračių, motorų ir trąšų kainos krito.

Ūkininkai buvo patenkinti, tačiau jiems buvo liepta pristatyti tam tikrą kiekį sviesto, kiaušinių ir gyvulių. Vasarą, besiruošiant Lenkijos užpuolimui, buvo rekvizuoti (paimtas asmens turtas valstybės organo nutarimu – aut. past.) krašto ūkininkų sunkvežimiai ir gerokai sumažėjo produktų turguose.

Ekonominė klaipėdiečių padėtis pablogėjo: nuo 1939 metų kovo iki liepos mėnesio pirmojo būtinumo prekių kainos išaugo nuo 100 proc. iki 250 proc. Pensijų pakėlimas 40–60 proc. negalėjo kompensuoti gyvenimo lygio nuosmukio.

Ištuštėjo restoranai. Pradėjo trūkti mėsos, bulvių ir net silkių.

,,Net nuostabu, kad taip trūksta prekių, - padarė išvadą lietuvių žvalgas, aplankęs miestą 1939 vasarą. - Galima pagalvoti, kad jų neatveža žemaičiai. Pavyzdžiui, turguje daugiausia tik gėlės ir ridikėliai.“

1939 metų vasarą krašto gyventojams buvo įvestos maisto kortelės: vienai dienai - 100 g margarino, savaitei vienam asmeniui tekdavo 700 g mėsos, 28 g cukraus, 250 g miltų, o mėnesiui buvo skiriama 63 g kavos ir 20 g arbatos.

Į Lietuvos uosto zoną dirbti atvykstantiems lietuvių darbininkams vokiečių valdžia leisdavo vienai dienai atsivežti pietums ne daugiau nei 400 gramų mėsos ar rūkytos dešros, 3 kiaušinius, šiek tiek sviesto, grietinės ir duonos.

Maždaug tiek, kiek vokietis gaudavo per savaitę.

Po anšliuso Klaipėdos kraštą paliko apie 18 000 lietuvių, bet dar liko apie 6 000 Lietuvos piliečių.

Nors lietuvių darbininkai masiškai paliko Klaipėdą, dėl darbo rankų trūkumo nei vokiečiai, nei Lietuvos vyriausybė nebuvo tuo suinteresuoti.

Lauko darbams vokiečiai verbavo lietuvių darbininkus prie Lietuvos pasienio. Atvykę sunkvežimiai su garsiakalbiais kvietė lietuvius į ūkio darbus Klaipėdos krašte.

Be jokių pasų ir vizų jie buvo nugabenami į darbo vietas, o šeštadienį, išmokėjus pinigus, tie patys sunkvežimiai gabendavo juos atgal.

Pirmadienio rytą vėl viskas pasikartodavo.

Lietuvos valdžia žinojo apie tokias akcijas ir jas toleravo: nedarbas pasienio rajonuose ir taip buvo didelis.

Krašte likę lietuviai darbininkai gyveno vargingai ir dirbdavo nekvalifikuotą darbą: kasdavo griovius ir padėdavo nuimti derlių. Uždirbtas markes darbininkai keisdavo Tauragėje ar Kretingoje į litus ir pirkdavosi pigesnio maisto.

Kas pasikeitė Klaipėdos krašte po anšliuso socialinėje, kultūros srityse?

Visos lietuviškos mokyklos buvo uždarytos, o lietuviai tėvai arba vaikus perkėlė į vokiškas mokyklas, arba delsė bandydami patys mokyti vaikus lietuvių kalba.

Nuo 1940 metų rugsėjo mėn. krašte nebeliko pamaldų lietuvių kalba.

Lietuviai buvo suiminėjami už tokius politinius nusikaltimus kaip „įžeidžiantys pasisakymai prieš Vokietijos Reichą, nacionalsocializmą ir fiurerį“.

Vienos bylos duomenimis, lietuvininkė Kapust pasakė, kad „pikti žmonės nori nužudyti tokį gerą fiurerį, kuris tiek daug dirba, kad net neturi laiko vesti“, o lietuvis fotografas A. Jankauskas paaiškino, kad „fiureris neveda, kadangi neturi tų daiktų, kurie reikalingi meilei - vedyboms“.

Jis buvo įskųstas ir nuteistas dejiems metams kalėjimo. Ypatingajame teisme Karaliaučiuje aiškino, kad tai pasakė ne šmeiždamas Hitlerį, bet lyg ir iš užuojautos.

Netekus Klaipėdos nuostoliai Lietuvos ekonomikai buvo, tačiau prekybos srityje didesni buvo Klaipėdos krašto nuostoliai.

Neverta pamiršti, kad tiktai nuo 1931 metų Lietuvos jūrinė prekyba ėmė koncentruotis Klaipėdoje. Iki tol buvo prekiaujama ir per Karaliaučių, ir per Liepoją.

Net 1937 metais Lietuvos dalis Klaipėdos jūrų uosto apyvartoje siekė tik 69 proc. Klaipėdos uostas dominavo eksportuojant medieną ir medienos ruošinius, dalis kurių buvo gabenama tranzitu, tad Lietuvos biudžeto negaudavo apie 15 mln. litų įplaukų.

Netekus Klaipėdos krašto buvo prarastos trys didelės gamybos šakos - konditerijos ir akcizinių prekių (tabako, alkoholio), medienos ir tekstilės.

Didžiosios Lietuvos pramonė galėjo kompensuoti pirmuosius du praradimus, tačiau tekstilės (medvilnes gaminių) gamybos srityje greitai pastatyti naujų fabrikų nebuvo galima. Didesni buvo ir politiniai praradimai – vis daugiau žmonių nusivylė Lietuvos valdžia.

Beje, po 1939 metų apie 30 000 Klaipėdos krašto gyventojų, neva nukentėjusiems dėl Lietuvos valdžios veiksmų, pagal A. Hitlerio pasirašytą įsakymą buvo įteikti bronziniai „Klaipėdos krašto atgavimo atminimo medaliai“.