Kaip negailestingai pasielgia laikas net su tikru Artistu - Henriku Kurausku

Jis - ir šiuolaikinio Nacionalinio dramos teatro kūrimo iniciatorius (po 1990 metų griūties).

Bet lietuviai gali pamatyti jo tikrą energiją, tikrą talentą, tikrą ugnį pasižiūrėję internete tirono-Tartiufo įsikūnijimą Fomos Opiskino personaže "Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai".

(Filmas-spektaklis sukurtas 1989 m., rež. Henrikas Vancevičius).

O Henriko Kurausko Hamletas - bene geriausias Hamletas lietuvių scenoje!

Aš nuolat menu jo neįtikėtiną akių blizgesį (šviesos jupiteriai sudegino jų rageną 1958 metais, filmuojant "Janonį"), girdžiu jo karštą alsavimą, atsimenu jo aistringą kalbą, rankų mostus, jo futbolininkui-puolėjui būdingą aistrą nesitaikyti su pralaimėjimais.

Laidojome Henriką Antakalnio kalnelyje, brisdami per Kalėdų sniegus (1993 m. gruodžio 20 d.)

Mirė jis su austrų dramaturgo Tomo Bernhardo pjese ant krūtinės "Tas vargšas karalius Lyras".

Herojus-aktorius Olandijos provincijos miestelyje, viešbučio foje laukia režisieriaus, laukia nesuvaidinto Karaliaus Lyro vaidmens.

Ir miršta ant suolo vandenyno pakrantėje, nesulaukęs nei režisieriaus, nei rolės.

Taip, kone žingsnis į žingsnį pasikartojo ir Henriko Kurausko likimas.

Per laidotuves, gruodžio snieguose susigretinome su Monika Mironaite.

Ta diena tapo mūsų bendrystės pradžia.

Ši lemtinga pažintis, virtusi draugyste iki 2000 vasaros, - Henriko Kurausko dovana.