Kaip rašytojas Nidos ambasadoriumi tapo (2)

Apie šio vasarnamį Nidoje turėjusio ir 1930-1932 m. su šeima jame atostogavusio kūrėjo palikimą papasakojo Neringos muziejų direktorė dr. Lina Motuzienė.

Ar žinoma, kokia buvo rašytojo dienos rutina Nidoje?

Thomo Manno tyrinėtojai pažymi, kad trys vasaros, praleistos Nidoje, nebuvo tradicinės atostogos. Rašytojas čia gyveno griežtos disciplinos kupiną, darbui skirtą gyvenimą.

Kiekviena diena prasidėdavo pasivaikščiojimu miške prieš pusryčius, po kurio kelias valandas jis dirbdavo prie rašomojo stalo.

Kasdienė kūrybinės rutinos dalis buvo ir gausi korespondencija – su leidėjais, redaktoriais bei kolegomis. Laiškų srautas liudija ne tik apie rašytojo darbo apimtis, bet ir apie jo, kaip kultūrinės figūros, svarbą to meto Europoje.

Ką Nidoje Thomas Mannas yra sukūręs ir ar rasime nerijos pėdsakų jo knygose?

Būtent Nidoje jis tęsė biblinės tematikos tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“, kurios puslapiuose, tyrinėtojų nuomone, galima aptikti Kuršių nerijos atspindžių.

Nidoje Thomas Mannas tęsė biblinės tematikos tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“: jos puslapiuose galima aptikti Kuršių nerijos atspindžių.

Parodos Rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje kuratorius ir rengėjas Bernd M. Kraske yra pastebėjęs: „Įdėmiai skaitant Juozapą, galima aptikti aprašymų, kurie galėjo gimti tik iš tikrųjų stebint Nerijos gamtą. [...] Pavyzdžiui, vis pasikartojantis spalvų žaismas ar vietomis vešliai apaugę pakrantės ruožai: tai - vaizdai, atėję iš Kuršių nerijos.“

Trys vasaros nėra ilgas laikotarpis. Ar jo pakako išgarsinti kurortą?

Nidos laikotarpis turėjo ypatingą reikšmę ir pačiai vietovei. Thomas Mannas, tuo metu jau garsus Nobelio premijos laureatas, tapo savotišku Nidos ambasadoriumi.

1931 m. gruodžio 1 d. Miuncheno rotarių klube skaitydamas esė „Mano vasarnamis“, jis ne tik asmeniškai pagerbė savo namus, bet ir išgarsino Kuršių nerijos kraštovaizdį, sukūręs savotišką himną šiam atokiam, tačiau įkvepiančiam kraštui. Nida Thomui Mannui buvo daugiau nei vasaros prieglobstis – ji tapo vieta, kurioje išsiskleidė jo kūrybos brandumas, o kraštovaizdis susiliejo su literatūriniais pasauliais.

Kaip Mannų šeima leisdavo laisvalaikį Kuršių nerijoje?

Dėl intensyvaus kūrybinio darbo Thomas Mannas Nidos miestelyje lankydavosi retai ir su vietos gyventojais ar vasarotojais bendravo nedaug. Tačiau popietėmis jo namelyje neretai apsilankydavo svečiai – žurnalistai, fotografai, kuriems rašytojas su šeima mielai pozuodavo.

Vakarais name skambėdavo muzika: gramofonas su gausia plokštelių kolekcija (tarp jų - ir Richardo Wagnerio kūriniai), užpildydavo erdvę kultūrine atmosfera.

Mannų šeimą traukė ir vietos žvejų gyvenimas. Mažieji vaikai daug laiko praleisdavo su kaimo vaikais, kartu žaisdavo, o šie atnešdavo parduoti miško uogų ar kitų gėrybių. Tėvo kūrybiniais pėdsakais pasekę vyresnieji, Klausas ir Erika Mannai, Nidoje lankėsi vos kartą.

Klausas Mannas itin jautriai aprašė žvejų kasdienybę: vakare į marias išplaukiančius laivelius jis vadino „gražiu, darniu laivynu“, pridurdamas: „Aš žinau, kad visą naktį jie bus mariose. Jų atsisveikinimas kažkoks šventiškas, tačiau būgštauju, kad sugrįžimas ketvirtą valandą ryto bylos apie sunkų darbą.“

Šie prisiminimai atskleidžia įdomų kontrastą: kol rašytojo namelyje skambėjo muzika ir kūrėsi literatūriniai pasauliai, visai šalia vyko sunkus žvejų darbas, kurio ritmas ir tikrovė taip pat paliko ryškų pėdsaką Manno šeimos įspūdžiuose.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis Thomas Mannas buvo priverstas palikti savo mylimą vasarnamį, į kurį niekada daugiau nebegrįžo?

Jau po pirmosios vasaros Nidoje 1930 m. Thomas Mannas ėmė viešai reikštis politiniais klausimais. Reicho Seimo rinkimų išvakarėse jis pasakė garsiąją kalbą „Vokiškas kreipimasis. Apeliacija į protą“, kuria mėgino perspėti Vokietijos visuomenę dėl grėsmingai stiprėjančio nacizmo.

1932 m. Berlyno dienraštyje pasirodė jo straipsnis „Ko mes privalome reikalauti“, sukėlęs didžiulį nacių įniršį. Net ir į Nidą atskriejo bauginantis ženklas: į Mannų vasarnamį buvo atneštas pašto paketas, o jį atplėšus pabiro juodi pelenai – sudegintas romano „Budenbrokai“ egzempliorius. Žmona Katia Mann vėliau šį įvykį pavadino „laisvą mintį branginančių rašytojų knygų deginimo ceremonijos preliudija“.

Tokie ženklai liudijo ne tik grėsmingą laikmečio atmosferą, bet ir tolstantį šeimos ryšį su Nida. Paskutinį kartą Mannai čia viešėjo 1932 m. vasarą. Rugsėjo 4-ąją Thomas Mannas išplaukė garlaiviu į Krantą (dab. Zelenogradskas Karaliaučiaus srityje – aut. past.). Iš laivo denio jis dar sykį pažvelgė į Nidą ir savo vasarnamį – reginį, kurio daugiau niekada nebebuvo lemta išvysti.

Koks buvo Thomo Manno vasarnamio likimas po Antrojo pasaulinio karo ir kaip jis virto muziejumi?

Apie vasarnamio pokario istoriją daug sužinome iš žurnalisto Leono Stepanausko knygos „Thomas Mannas ir Nida“. Jis įtaigiai aprašo savo įspūdžius praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje, kai, lydimas žvejų, „prasmuko“ į Nidą. Ji tuo metu buvo griežto pasienio režimo zona.

Pasak Stepanausko, rašytojo namas atrodė apverktinai: vienas kampas buvo apgriuvęs, nuo to įlinkęs stogas, terasa ir pašaliai visiškai apaugę piktžolėmis – tarsi šimtą metų ten niekas nebūtų gyvenęs.

Lemtingu lūžiu tapo rašytojo Antano Venclovos susitikimas su Thomu Mannu Veimare, minint Friedricho Schillerio jubiliejų. Po šio pokalbio Vilniuje buvo priimtas sprendimas namą atstatyti.

Vasarnamis restauruotas sovietmečiu, o 1995–1996 m. atlikta dar viena kruopšti restauracija pagal architekto Hermanno Reissmanno brėžinius ir Thomo Manno dukters Elisabeth Mann prisiminimus, siekiant atkurti kuo autentiškesnę aplinką.

Šiandien Thomo Manno memorialinis muziejus yra ne tik istorinė vieta, bet ir gyvas kultūros centras. Čia kasmet vyksta Tarptautinis Thomo Manno festivalis, pritraukiantis žymius menininkus, filosofus, politikus ir literatūros tyrinėtojus iš viso pasaulio.

Muziejuje organizuojamos parodos, koncertai, paskaitos, edukacinės programos vietos bendruomenei, poilsiautojams ir svečiams iš užsienio.

Šiandien Thomo Manno memorialinis muziejus yra ne tik istorinė vieta, bet ir gyvas kultūros centras.

Tokiu būdu Thomo Manno vasarnamis, išgelbėtas nuo sunykimo, šiandien įveiklintas kaip tarptautinės kultūros ir dialogo erdvė, tęsiant rašytojo humanistines idėjas.

Muziejus yra vienas lankomiausių Klaipėdos regione, įtrauktas į nacionalinį kultūros vertybių registrą bei tapęs svarbiu Lietuvos ir Vokietijos kultūrinių ryšių simboliu. Jo veikla liudija, kad net ir atokiausiose Europos vietose gimstantys kultūros židiniai gali įgyti tarptautinę reikšmę.

Straipsnio pirmąją dalį skaitykite čia