Katastrofa prie nerijos krantų

Škuna „Emilie“ ties Juodkrante patyrė skaudų likimo smūgį ir neįvykdė savo misijos, tačiau šis išskirtinis XIX a. įvykis nenugrimzdo užmarštin ir bus įamžintas.

Lietuvos šaulių sąjungos pastangomis šį šeštadienį, birželio 8 d., istorinėje Juodkrantės prieplaukoje priešais Liudviko Rėzos kultūros centrą bus atidengtas atminimo knechtas, vyks kiti 1863 m. sukilimo jūrinės operacijos paminėjimui dedikuoti renginiai.

Kontekstas

„Laikas iš žmonių atminties išdildo praeities įvykius ir žmones. Išdildo ne tik budelių, bet ir jų aukų, kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę atminimą. Tačiau nevalia pamiršti tų, kurie savo jėgas ir gyvybę atidavė, kad mūsų visų gyvenimas būtų laisvesnis, teisingesnis, turtingesnis“, - savo knygoje „Antanas Mackevičius. Sukilimo žygiai ir kovos“ (2007 m.) rašė istorikas Stanislovas Gediminas Ilgūnas (1936-2010).

1863-1864 m. sukilime dalyvavo nuo 8 tūkst. iki 15 tūkst. po sunaikintos Lenkijos-Lietuvos valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) atkūrimo idėjine vėliava kovojusių sukilėlių, kuriuos malšino apie 90 tūkst. Rusijos caro kareivių ir karininkų su patrankomis.

„Po 1863 m. sukilimo (Rusijos pavergtoje Lietuvoje – aut. past.) prasidėjo nekilmingosios inteligentijos žadinamas tautinis atgimimas. Prasidėjusi knygnešių gadynė ir daraktorių, mokiusių lietuviško rašto, veikla išugdė tautinę savimonę ir pagaliau atvedė tautą į nepriklausomos demokratinės Lietuvos sukūrimą“, - istorinį kontekstą paaiškino S. G. Ilgūnas.

Caro istorikų duomenimis, žuvo 8 022 sukilėliai, sužeista – 980, paimta į nelaisvę – 2 211. Tai buvęs kovingiausias, ilgiausiai trukęs tautinio ir socialinio išsivadavimo sąjūdis Rusijos imperijoje XIX amžiuje. Jis apėmė Lenkijos karalystę (į ją įėjo ir Užnemunė), Lietuvą, Baltarusiją ir dalį Ukrainos.

Lietuviams bene geriausiai žinomas, tačiau krauju aptaškytas šio sukilimo simbolis – istorinė Lukiškių aikštė Vilniuje. 1863-1864 m. sukilimo metu joje viešai įvykdyti mirties nuosprendžiai 21 sukilėliui: 19 pakarti, 9 sušaudyti. Žiaurias egzekucijas organizavo specialiai sukilimui malšinti į pareigas paskirtas tuometis Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas (1796-1866), pramintas Koriku.

Nužudytų kovotojų palaikai nebuvo atiduoti artimiesiems, o palaidoti slapčia ypatingoje vietoje: ant Gedimino kalno. Tai paaiškėjo tik 2017 m., kai minėtoje vietoje archeologai atkasė 20 iš 21 sukilėlių palaikų. Tarp jų – ir sukilimo vadų Konstantino Kalinausko (1838-1864) ir Zigmanto Sierakausko (1826-1863). Didvyrių palaikai po dvejų metų perlaidoti Rasų kapinėse.

Ši sensacija nuskambėjo labai plačiai, tačiau laikas iš jūros dugno prikelti ir kito – jūrinio - įvykio detales. Pastarosios – vertos istorinio romano ar filmo.

Tarptautinė parama

Žymiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas puoselėjusių sukilėlių prieš carinę Rusiją karinė jūrų operacija. Taip ją Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) 2009 m. išleistoje knygoje „Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai Lietuvoje“ apibūdino istorikas dr. Dainius Elertas.

1863 m. lenkų migrantai Londone surengė jūrų ekspediciją, kuriai vadovauti pavesta pulkininkui Teofiliui Lapinskiui (1826-1866).

„Žygiui į Lietuvą buvo pasiruošę 158 ekspedicijos savanoriai, tikras internacionalas: 86 lenkai, 22 prancūzai, 16 italų ir kitų tautų atstovai.

Tarp savanorių buvo ir poeto Adomo Mickevičiaus sūnus Vladislovas. Nugabenti į Lietuvą buvo parengta 1000 karabinų su durtuvais, 750 kardų, 200 iečių, 10 000 šovinių karabinams, 50 cnt parako, 2 mln. kapsulių, dalgių, revolverių, drabužių, batų.

Be to, nupirkti du lengvi srieginiai mažojo kalibro pabūklai, kuriuos išardytus nesunkiai galėjo pernešti artileristai, ir vienas didelis pabūklas, traukiamas poros arklių, bei sviediniai jiems“, - šios detalės atskleistos istorikės Onos Maksimaitienės (1902-1999) knygoje „Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m.“ (1969 m.).

1863 m. nugabenti į Lietuvą buvo parengta 1000 karabinų su durtuvais, 750 kardų, 200 iečių, 10 000 šovinių karabinams, 50 cnt parako ir kt.

Taigi, tai buvusi tarptautinė parama ir operacija, skirta prieš carinę Rusiją kovojusiems lietuviams paremti.

Savotiškas paraleles tarp tų laikų ir dabarties galima nubrėžti žvelgiant į 2022 m. prasidėjusį Rusijos-Ukrainos karą, kurio metu civilizuoto demokratinio pasaulio šalys taip pat tiekia karinę paramą Rusijos užpultai Ukrainai.

Tais 1863-iaisiais sukilėliai žinojo apie užsienio paramą ir jos laukė. Tikėtasi žymiai sustiprinti pasipriešinimo pajėgas, dislokuotas Žemaitijoje.

„Svarbiausias sukilėlių rinktinės tikslas buvo pasitikti iš užsienio siunčiamos jūrinės ekspedicijos savanorius su ginklais ir amunicija. Sukilėlių veiksmus buvo stengiamasi derinti su ekspedicijos eiga, ją pasitikti ir padėti išlaipinti“, - rašė S.G. Ilgūnas.

Išdavikas laive

Lietuvos pakrantę jūrinės operacijos dalyviai iš pradžių planavo pasiekti 1863 m. kovo 28 ar 29 d. Tačiau viskas vyko ne taip, kaip buvo planuota.

„Vienas savanorių – Stepas Poles (tikroji pavardė – Tudenholdas) – buvo šnipas ir apie visą ekspedicijos eigą pranešė rusams.

Ekspedicijos organizatorių nusamdytas laivas Ward Kackson su įgula, ginklais ir savanoriais iš Londono išplaukė kovo 22 d. Ryšininkui į Klaipėdą ekspedicijos organizatoriai išsiuntė telegramą apie ekspedicijos pradžią <...>.

Buvo siūloma plaukti į Gotlandą, tačiau laivo kapitonas tam paprieštaravo ir išplaukė į Kopenhagą, o ten laivą... paliko. Išaiškėjo, kad ekspedicijos organizatoriai laivą nusamdė iš Rusijai tarnaujančios laivų kompanijos“, - istorijos vingius braižė S. G. Ilgūnas.

Tik kovo 30 d., suradus pasprukusiam kapitonui pamainą, garlaivis pasiekė Malmę. Sukilėliams skirti ginklai, amunicija buvo perkrauti į Švedijos karaliaus sandėlius, kur išgulėjo iki gegužės mėnesio.

Tuo metu T. Lapinskis po didelių kliūčių, Švedijos valdžios finansiškai paremtas, nupirko kapitono Vilkenso vadovaujamą nedidelį burinį laivą „Emilie“. Į jį perkrautus ginklus ir amuniciją bei 120 savanorių buvo nuspręsta nuplukdyti į Lietuvos pakrantę Kuršių nerijoje.

Laivas iš Malmės išplaukė tik birželio 4 d. Tiesa, bandant neužminti ant to paties grėblio ir klaidinant Rusijos žvalgybą, ekspedicijos dalyviai neva buvo išplukdyti į Londoną.

Tragiška lemtis

Baltijos pakrantę ties Juodkrante „Emilie“ pasiekė birželio 11 d. 3 val. ryto. Sumanymas buvo valtimis į Kuršių neriją išlaipinti desantą, persikelti per marias ir, kirtus Prūsijos-Rusijos sieną, pasiekti Žemaitiją, veržtis Švėkšnos kryptimi ir prisijungti prie veikiančių sukilėlių dalinių.

Tačiau ši kampanija patyrė fiasko. Fortūna tąkart buvo ne sukilėlių rėmėjų pusėje.

Sumanymas buvo valtimis į Kuršių neriją išlaipinti desantą, persikelti per marias ir, kirtus Prūsijos-Rusijos sieną, pasiekti Žemaitiją.

Škuna „Emilie” buvo išmetusi inkarą atviroje jūroje ties Juodkrantės krantais, o įvairaus dydžio valtimis pusiasalio link pradėta gabenti amunicija, plukdyti kovotojai.

„Vos pradėjome nutolti nuo „Emilie” per 200 sieksnių, kai pirmoji banga smogė į valtį. Audra tarsi tykojo mūsų: kilo smarkus vėjas, ėmė kunkuliuoti vanduo. <…> mes tolome nuo sausumos, stiprėjantis vėjas nešė mus tolyn į jūrą, o bangos vis įnirtingiau talžė valtis, į kurias plūdo vanduo. <…> Keliais šūviais iš revolverio pasiunčiau nelaimės signalą, tačiau burlaivis nepriartėjo”, - atsiminimuose rašė Ukrainoje gimęs ir mires T. Lapinskis.

Jūros bangos valtyse desperatiškai vandenį sėmusiems vyrams nedavė atilsio, ir galinga banga apvertė didžiąją valtį.

„Mažąją irklais ir vairu dar pavyksta išlyginti. Beviltiškas pratisas mirties riksmas – toks baisus, kad mane nupurto drebulys”, - emocingai rašė pulkininkas.

Mažajai valčiai pavyko priplauti prie škunos borto. Jūreiviai buvo siunčiami gelbėti skęstančiųjų, tačiau jūros gelmės pasiglemžė 28 žmones (16 užsieniečių savanorių, 8 lenkus, kapitoną Pelegrinį, 1 karininką ir 2 eilinius).

Škuna „Emilie”, taip ir neįvykdžiusi operacijos, pasuko atgal ir nuplaukė slėptis artimiausiame Švedijos uoste prie Gotlando.

Spėjama, kad bent dalis žuvusiųjų palaidoti Juodkrantės kapinaitėse.