„Mes neklausėme, nesiteiravome, kas jie tokie, mums užteko, kad jie broliai mūsų tautos,“ - teigė Jurgis Lėbartas, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys, prieš 100 metų, 1925 m. kalboje.
Jis buvo vienas iš vadovų Klaipėdos sukilime, dažnai reiškėsi viešuose mitinguose apie lietuvių ir mažlietuvių bendrą siekį susivienyti. Šiais laikais nebeliko atskirų tautinių identitetų.
Filosofas klaipėdietis Leonidas Donskis akacentavo, kad Klaipėda - tai "Trečiasis Respublikos miestas, be kurio Lietuva ir negalėtų vadintis pilnaverte Baltijos valstybe.''
O dabar aptarsiu, kaip jis kito per 100 metų ir kaip gali kisti ateityje.
Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos autonomijos statusu (pagal 1924 m. Paryžiaus konvenciją). Tai reiškė, kad Klaipėda turėjo savivaldą, atskirą krašto seimą, vietinę administraciją ir vokiečių bei lietuvių kalbų lygybę.
Į Mėmelį atvyko daug lietuvių valdininkų, kariškių, inteligentų, o tai sukėlė trintį tarp „vietinių“, daugiausia vokiškai kalbančių gyventojų ir naujakurių iš Didžiosios Lietuvos.
Prieš tai Klaipėdoje buvo dvi pagrindinės etninės grupės: vokiečiai sudarė didžiąją krašto gyventojų dalį (dažnai kalbėdami apie save vartojo terminą „vietiniai“ arba „Einheimische“) ir klaipėdiečiai arba „Memelländer“, - populiarus terminas norintiems išlaikyti atskirą tapatybę.
Kai kurie žmonės, ypač vokietiškos orientacijos, pabrėždavo: „Mes nesame lietuviai, mes - klaipėdiečiai.“ Logiška, kad ,,Einheimische„ ir “Memelländer" norėjo turėti kitą tautinį identitetą, palyginus su lietuviais ar žemaičiais.
Didžiosios Lietuvos kultūra atrodė mažlietuviams provinciali, per daug katalikiška ir ūkiška. Jie patys jautėsi kultūriškai artimesni vokiečiams.
Vietiniai kalbėjo kitokia tarme, turėjo kitokį raštą, švietimo sistemą, papročius - o tai stiprino jų atskirą tapatybę. Būdami konflikto epicentre, galų gale daugelis klaipėdiečių nesijautė nei „tikrais lietuviais“, nei „vokiečiais“ - jie turėjo vietinę - klaipėdietišką arba memelenderių - tapatybę, kuri buvo mišri ir savita, o per prievartą primetama.
Po prijungimo dalis vietinių prarado postus, sumažėjo prekybos ryšiai su Rytprūsiais, kilo socialinė įtampa. Į kraštą atvykę nauji lietuvių gyventojai (valdininkai, pareigūnai) užėmė svarbias pozicijas, o vietiniai jautėsi nustumti.
Valdžia kišosi į suteiktą Klaipėdos krašto autonomiją, kuri daugiau atrodė kaip pasiūlymas nei įstatymas, lietuviškumas diegtas priverstinai: ribota vokiečių kalba, keičiama kalba mokyklose, atleidžiami vokiškų pažiūrų asmenys valstybininkai.
Tai truko iki 1939 metų, kai Klaipėdos kraštas vėl buvo aneksuotas Vokietijos, o Lietuva priversta pasitraukti. Į kraštą įvestas nacių režimas: lietuvių organizacijos ir spauda uždraustos, mokyklos uždarytos. Buvo skatinama gryna vokiškoji tapatybė - nacionalistinė, nacistinė, kuri buvo sugriauta atėjus sovietmečiui.
Tada Klaipėda traktuota tik kaip strateginis karinis uostas, o mažlietuvių likučiai buvo represuoti arba, norint to išvengti, tapatybė nuslepiama, vokiečių paveldas sistemingai naikinamas. Gal šis naikinimas leido memelenderiams geriau sutarti su Didžiosios Lietuvos lietuviais?
Jų susivienijimo tikslas buvo daugiau nei panašūs papročiai, tai buvo išgyventas sovietmečio skausmas. Klaipėdiečių tapatybė per 100 metų kito nuo prūsiškai vokiškos, per tarpinę ir prieštaringą lietuvišką ir vėliau nacistinę iki sovietinės „bešaknės“, o šiandien atsigauna kaip miestietiška, vakarietiška, atvira ir istorinę atmintį puoselėjanti.
O kas bus po 100 metų? „Jei norime sukurti miestą ateičiai, pirmiausia turime gerbti jo praeitį,“ - sakė Norman Foster, britų architektas.
1923 m. Klaipėda buvo prijungta prie Lietuvos. Tai istorinis lūžio taškas, kuris atvėrė miestui naują tapatybę ir galimybes, tačiau kartu kėlė klausimą, kas yra klaipėdietis?
Šis iššūkis virto galimybe - Klaipėda išmoko gyventi tarp kultūrų, kalbų ir tapatybių. Būtent čia formavosi modernus lietuviškas pajūrio identitetas, kuris XXI a. pradžioje intensyviai brendo.
O po šimtmečio, tikiuosi, jis taps neatsiejama Europos miestų kultūros dalimi. Ateities Klaipėda - tai miestas, kuris gerbia savo Mažosios Lietuvos paveldą, nebijodamas naujovių.
Istorinėje Pilies gatvėje bus pėsčiųjų alėja su interaktyviais stendais, pasakojančiais apie 1923 metų įvykius, o senamiestyje stovės atkurti mediniai fachverkai, jų viduje - išmanios bendruomenės erdvės, kuriose veiks tiek jaunimo dirbtuvės, tiek vyresniųjų susitikimai su praeities liudytojais.
Kaip praeitis su ateitimi, jaunimas su senjorais sąveikaus kartu, kadangi miesto stiprybė slypi jo žmonėse.
Nors dažnai girdime apie kartų skirtumus, tikiuosi, kad Klaipėdoje vis labiau įsitvirtina mintis, kad bendruomenės mažumos ne konkuruoja, o papildo vienos kitas.
Ypač tokiame mieste kaip Klaipėda, turinčiame turtingą, bet kartais nutylėtą istoriją, vyresniosios kartos žmonės tampa gyvais istorinės atminties saugotojais, o jaunimas aktyviai perteikia mūsų istorinį paveldą per kitą prizmę.
Tokį savo miestą įsivaizduoju pats: ne technologiškai pažengusią utopiją, bet mažą miestą prie Baltijos jūros su aktyvia bendrą kalbą randančia bendruomene.
Apibendrinant Klaipėda - tai ne tik uostas ar miestas Baltijos pakrantėje, bet įrodymas, kaip istorija formuoja tapatybę.
Per šimtmetį klaipėdiečių identitetas virto iš vokiško ar mažlietuviško į bendresnį, tačiau savitą lietuvišką.
Praeityje buvo nesusikalbėjimų ir net prievartos diegiant naują tvarką, tačiau šiandienos miestas išmoko priimti savo praeitį kaip pamoką. Klaipėda po šimto metų - tai vieta, kur praeitis bendradarbiauja su ateitimi.
Taip pat skaitykite
