Klaipėda prieš 100 metų (56)

Premijos už vadovėlius

1925 m. spalio 29 d. „Klaipėdos žiniose“ publikuotas pranešimas apie premijas vadovėlių kūrėjams informuoja, kam buvo skiriamas dėmesys to meto liaudies mokyklose.

600 litų premija pažadėta už I vietą, 400 litų - už II vietą pelniusius rankraščius šiems liaudies mokykloms reikalingiems vadovėliams: "Lietuvių kalba rašytam „Apie realijas, ypačiai pabojant krašto geografiją“, vokiečių kalba „Bürgerkunde“ (visuomenės mokslas), vokiečių kalba „Weltgeschichte“ (visuotina istorija).

Skelbime pažymėta, kad „kiekvienas vadovėlis turi atatikti krašto mokyklai, bei esamoms programoms ir dabartinei krašto padėčiai.“

Tėvynės labui

„Kiekviena moteriškė gyvenime lošia svarbią rolę, nes nuo jos pareina ir Tautos, ir visuomenės, ir žmonijos ateitis. Ji turi nepamiršti, kad jai, apart naminių darbų, turi dar savo dvasios kultūros tobūlinimas rūpėti.

Nei viena neturi teisės dabartiniu laiku nedalyvauti visuomeniniame gyvenime, o atvirkščiai, turi stengtis visomis jėgomis dirbti Tėvynės naudai, nes ji šaukia savo dukteris stoti rimtan darban!

Valdininkės, tarnautojos, mokinės, jog kiekviena iš jūsų vakare gali pavesti vieną kartą į savaitę 1¹/₂ valandos laiko darbui, kuris pašvenčiamas Tėvynės labui!„* - tokiu kvietimu tame pačiame “Klaipėdos žinių„ laikraštyje moterys ir merginos buvo kviečiamos burtis į visuomeninę draugiją “Birutė".

1925 m. spalio 29 d. Lietuvių inteligentų klube įvyko moterų draugijos „Birutė“ steigiamasis susirinkimas.

Jame į draugiją prisirašė 15 narių.

Į valdybą buvo išrinktos: p. p. Sliesoraitytė, Žukauskaitė, Jakubaitytė, Batisaitė, Eirošiutė, Gedgaudienė ir Januškevičiūtė.

Šventės

Visų Šventųjų diena ir Vėlinės dabar yra viena iš svarbių, visų žiniasklaidos priemonių nagrinėjamų aktualijų. Prieš 100 metų leistose „Klaipėdos žiniose“ tam buvo skirtas vienintelis pranešimas apie katalikų pamaldas.

„Šeštadienį 5 val. vakaro išpažintis, šventadienį 7 val. ryto rytmetinės pamaldos, 9½ val. suma su mišiomis ir procesija, 11½ kareivių pamaldos, 4½ val. moterų draugijos susirinkimas, 6 val. rožančių pamaldos; pirmadienį 8 val. ryto iškilmingas requiem, 6 val. vak. mišios ir visų sielų pamaldos.“

Meno kritika

1925 m. „Klaipėdos žiniose“ galima paskaityti nemažai meno kritikos straipsnių. Dauguma jų buvo skirti tuo metu besikūrusiam lietuviškam teatrui. O štai spalio 30 d. numeryje publikuotas gana ilgas tekstas apie Kaune surengtą Makso Bando parodą.

„Kai nekurį laiką nematai naujojo, moderniškojo meno keistenybių, pradedi manyti, lyg ir visur naujasis menas „paseno“, grįžo prie senųjų formų bei krypčių.

Ypač pas mus Lietuvoje tos naujenybės būna retos. Literatūroje dažniau išlenda a la Šemerys su savo „abakadabromis“; vienas kitas gimnazistas pamėgdžioja tuos nevykusius padarius, laikinai sukelia triukšmo; žmonės pasiginčija, pašūkauja ir viskam nurimus, mūsų meno gyvenimas slenka senąja vaga.

Nors retai, bet vis tik ir mums tenka kokį nors nevykusį meno siurprizą susilaukti. Žiūrėk, koks nors užsieny gyvenąs dailininkas, žydas, dėl tam tikrų sumetimų atsimena savo svetimą „žodyną“, parvažiuoja, draug parsigabendamas ir savo darbo vaisius.

Taip Kaune jau keletą kartų teko matyti nekurių Lietuvoje gimusių žydų dailininkų iš užsienio pargabentus paveikslus. Toks iš užsienio parvykęs, bet Lietuvos žemėje gimęs yra Maksas Bandas, kuris Kaune, Tautos Teatro rūmuose (Maironio 3) nuo spalių 24 d. iki lapkričio 1 d. surengė savo paveikslų parodą.

Paveikslų išstatyta labai mažai, – rodos penkiolika štukų ir keletas reprodukcijų, kurių originalai esą užsienio galerijose. Žinoma, parodos svarba ne kiekybėje, bet kokybėje, ne jos paveikslų gausumas, bet pačių paveikslų meninė vertė.

M. Bandas, ruošdamas Kaune savo paveikslų parodą, galbūt ir turėjo kokybinę mintį, bet parodą apžiūrėjus įgauni visai kitokio įspūdžio: paroda menka ir paveikslų skaičiumi ir jų turiniu.

Nemaža žiūrovų, bando sau išsiaiškinti, kokios meno krypties yra dailininkas M. Bandas: naturalistas, futuristas, ar dar koks nors „istas“, nes jame visko po truputį esama.

Bet galutinai nustatyti, atatinkamai krypčiai priskirti jį — neperdaug lengvas dalykas. Žmonių formos, primenančios azijatų galvų sudėtį, sukreipti veidai („Paminklų dirbėjas“), neproporcingos kūno figūros, kurios paneši į grubiai išdroštas medžio statulas, nenatūraliai, į kultuves panašios rankos („Lietuvaitė“) — lyg gundytų manyti M. Bandą futuristu esant. Pasižiūrėjus daugiau į kubistus linkęs ir t.t., kol galiausiai nepradedi manyti, kad tai visų krypčių mišinys..."

Straipsnelio, kurį pasirašė A. Vidmantas, pabaigoje reziumuojama, kad „šis dailininkas platesnį susidomėjimą vargu ar sulauks“.

Kas toks A. Vidmantas - niekas nežino. O Maksas Bandas (1900-1974) tapo vienu žymiausių litvakų tapytojų.

Kudirkos Naumiestyje gimęs M. Bandas tapyti mokėsi savarankiškai, paskui studijavo piešimą privačioje meno akademijoje Berlyne, nuo 1930 m. dirbo Paryžiuje, nuo 1940 m. gyveno ir sėkmingai kūrė JAV, sukūrė prezidento Franklino D. Roosevelt'o skulptūrą.

Jo kūryboje nemažai žydų buities, apeigų vaizdų, vyrauja vienišumo, tragizmo nuotaika. Itin įtaigūs vaikų, holokausto aukų paveikslai.

1964 m. jis iliustravo Bibliją. M. Bando darbų yra įsigijęs ne vienas JAV muziejus.