Klaipėda prieš 100 metų: (ne)jūrinė valstybė (83)

Šią savaitę lygiai prieš 100 metų uostamiesčio spaudoje, laikraštyje „Klaipėdos žinios“, buvo išspausdintas didelis ir emocingas, tikėtina, pirmojo Lietuvos jūrinio laivo kapitono Juozo Andžejausko straipsnis „Tautinis laivynas, jūrininkai ir Klaipėdos uostas“.

Motyvu viešai pasisakyti kapitonui tapo anksčiau spaudoje jūrininkų sąjungos atžvilgiu išsakyta kritika dėl tariamo neveiklumo kuriant Lietuvos tautinį laivyną.

„Pats būdamas jūrininkų sąjungos narys ir vienas jos steigėjų, o be to dar ir tarnaudamas jūreivos srity, nenorėčiau, kad mūsų visuomenė liktų klaidingos apie Lietuvos jūrininkus nuomonės ir juos neužsitarnautai nekaltintų“, - 1926 metų gegužės 28 d. išspausdintame straipsnyje rašė kukliai - „J. Andž.“ prisistatęs, bet iš teksto ir konteksto lengvai atpažįstamas kapitonas Juozas Andžejauskas.

Pirmojo lietuviško laivo kapitonas

Straipsnio autorius Juozas Andžejauskas (1887-1938) buvo ne teorinis komentatorius, o vienas svarbiausių praktinės Lietuvos jūrinės valstybės kūrėjų. Jis laikomas vienu pirmųjų profesionalių lietuvių jūrų kapitonų, buvo pirmojo lietuviško laivo „Jūratė“ kapitonas, aktyvus tautinio laivyno idėjos propaguotojas.

J. Andžejauskas buvo baigęs jūrų mokslus Rusijos imperijoje, tarnavo prekybiniame ir karo laivyne, plaukiojo tarptautiniais reisais. Kurį laiką jis dirbo garsiojo lietuvių kapitono Liudviko Stulpino vadovaujamame transatlantiniame laive „Rossija“.

Apie 1921 metus jis tapo pirmojo su Lietuvos vėliava plaukiojusio laivo „Jūratė“ kapitonu. Vėliau J. Andžejauskas dirbo Klaipėdos uoste, buvo locmanas, tarnybinių laivų kapitonas, vadovavo ledlaužiui „Perkūnas“, dalyvavo kovojant su Baltijos kontrabandininkais. 1933 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1938 metais jis žuvo per nelaimingą atsitikimą Liepojoje, kur prižiūrėjo minėto ledlaužio remontą.

Aktualu ir po 100 metų

„Vos įsikūrus, jūrininkų sąjunga pradėjo varyti plačiausią propagandą taip periodinėj spaudoje, taip rašydama valdžios asmenims ir įstaigoms plačiausius memorialus apie jūros reikšmę, ir apie josios teikiamų galimybių valstybei naudingumą. Sąjungos valdyba lankėsi asmeniškai šiais klausimais pas ministerius, seimo komisijose ir valdžios įstaigose; rinko šiuo klausimu statistinius davinius; susirašinėjo su įvairiomis firmomis; išdirbinėjo sąmatas, projektus ir t. t. <...>. 

Bet, kadangi mūsų valdančiosios sferos, piniguočiai ir šviesuomenės dauguma jūros reikšmės klausimuose, matyti, dar nenusivokė, tad ir užsidegėlių jūrininkų saujelė šioj srity nieko rimto iki šiol nuveikti dar nepajėgė“, - konstatavo 1926 metų gegužės 28 d. „Klaipėdos žiniose“ išspausdintame straipsnyje kapitonas J. Andžejauskas.

Suvokti jūros, uosto reikšmę valstybei dar ir dabar daliai visuomenės ir valdžios žmonių sunkiai sekasi, tad kai kurios kapitono mintys ir po 100 metų nejaukiai aktualios.

„Jūrininkų sąjunga, rodos, pakankamai yra įrodžiusi, kad specialiuose klausimuose ji niekuomet nėra atsisakius duoti patarimų ir, reikalui esant, aktyviai teikti pagalbą. Tačiau mūsų įstaigos lyg tyčia jūrininkus ignoruoja ir leisdamos kokias nors taisykles neskaito reikalingu jūrininkų nuomonės atsiklausti. 

Dėl to kartais taip valstybė, taip ir atskirieji jos piliečiai turi ir nuostolių, ir nemalonumų. Pavyzdžiui, 1923 metais su “Jūrate„ nuvykau į vieną Švedijos uostą. Čia turėjau sumokėti 45 švedų kronas už laivo tūrio išmatavimą vien dėl to, kad mes, pasirodo, neturime sudarę sutarties apie abipusį laivų matavimo atestatų pripažinimą“, - savo patirtimi dalijasi J. Andžejauskas.

Į jūrą - iš Jurbarko

Straipsnio autorius užsimena apie burlaivį „Jūratė“ - pirmąjį su Lietuvos trispalve į Klaipėdos uostą įplaukusį prekybinį jūrų laivą, - kurio kapitonu jis buvo, ir atpasakoja klampią jo atsiradimo istoriją: „1919 metais, vos tik pradėjus kurtis pačiai mūsų valstybei, keletas kiek toliau žvelgiančių žmonių įsteigia „Lietuvių garlaivių bendrovę". Bendrovė užsako Krupo laivų statybos dirbtuvėse („F. Krupp Germaniawerft", Kylis, Vokietija - red. past.) 6 motorinius burinius laivus. Šiaip taip sukrapštę pinigų išpirkti du jau pastatytus laivus („Jūratę" ir „Kastytį") ir duoti už 4 likusius 1½ milijono auksinių rankpinigių, tikėdamos, kad šiems laivams galutinai apmokėti gaus iš valdžios paskolą. 

Bet kur tau! Nors tada apie jokius krizius dar nė nesapnuota, tačiau bendrovė paskolos vis tik negavo ir duotieji Krupo firmai rankpinigiai taip ir žlugo. Pakėlusi tiek nuostolių bendrovė pradėjo plaukioti, kad ir dviem laiveliais, turėdama vilties, kad valdžia vis gi supras jos užsiėmimo naudingumą ir parems, kiek galėdama. Tačiau vieton laukiamos paramos susilaukė tokiais mokesniais apkrovimo, kad nenoromis turėjo subankrutuoti.“

Žinia, minėtieji pirmieji Lietuvos jūriniai laivai atsirado tuomet, kai Klaipėdą dar administravo prancūzų valdžia, tad jų registracijos uostas buvo Jurbarkas. Įdomu, kad daugiau nei po 100 metų Jurbarkas, kaip uostas, ir vėl yra aktualus, nes kaip tik šiuo metu jau vyksta procesai, kuriais siekiama paversti Jurbarką moderniu upiniu uostu su laivų krovai pritaikytomis krantinėmis bei infrastruktūra, skirta naudotis krovinių transporto ir logistikos įmonėms.

Mūsų aptariamo straipsnio autorius J. Andžejauskas „Jūratės“ kapitonu buvo iki 1924 m. Laivas daugiausia plaukiojo Baltijos jūroje tarp Klaipėdos, Latvijos, Estijos, Skandinavijos uostų. Gabeno druską, miltus, įvairias kitas prekes.

Toli gražu ne iš gero laivininkystės įmonės gyvenimo 1927 m. „Jūratė“ buvo parduota į Olandiją. Įdomu tai, kad laivas plaukiojo dar ilgai, o savo tarnybą baigė tik XX a. 6-ajame dešimtmetyje Karibų jūroje. Taigi pirmasis Lietuvos prekybinis laivas nugyveno gerokai ilgesnį gyvenimą nei pati tarpukario Lietuvos valstybė („Jūratės“ „brolis“ „Kastytis“ 1925 m. nuskendo prie Švedijos krantų).