Klaipėda prieš 100 metų: prezidento vizitas (96)

„Pragyvena visas Klaipėdos kraštas ir ypač Klaipėdos miestas gana reikšmingas dienas. Jau senai nebus Klaipėdos miestas savo gatvėse tiek daug žmonių matęs, kaip šventadienį, šio mėn. 29 d.

Iš pat ankstybo ryto jau rinkosi prie stoties minios žmonių. Visą kelią nuo pat stoties iki Gubernatūros nustojo abipus gatvės po eilę kareivių, vis gal 5 žingsnius vienas kareivis.

Minios tarpe matyti atstovai valdžios, Seimelio, miesto valdybos, spaudos ir įvairių draugijų <...>. Prieš stotį pastatyti gražūs garbės vartai. Stotis išpuošta gražiomis žalumynų pynėmis. Bet į stotį neleidžiamas nė vienas pašalinis žmogus.

Prezidentas parvyksta su prieš aštuntą valandą pareinančiu traukiniu <...>. Maža mergaitė padavė Prezidentui gėlių puokštę ir pasakė gražius pasveikinimo žodžius. Prezidentas pakėlė mergaitę ir pabučiavo <...>.

© Vizito Klaipėdoje metu prezidentas K. Grinius (centre) Teatro aikštėje sveikinasi su kariuomene. Kauno IX forto muziejus, LIMIS

Čia reikia paminėti, kad Prezidentas savo paprastumu darė prie visų labai gerą įspūdį. Dėvi jis paprastą minkštą juodą kepurę. Ir visas jo apsiėjimas labai meilingas.

Prieš stotį sustoja visa eilė automobilių, į kuriuos sulipa aukštieji svečiai. Prieš joja trys raiti kareiviai. Automobilius lydi didesnis pulkelis kareivių. Ir eina tarp kareivių eilių į Gubernatūros namus. Pravažiuojant Prezidentui po prieš stotį pastatytais vartais, pasigirsta garsus valio„, - į reikšmingą dieną nukelia laikraštyje “Klaipėdos garsas" išspausdintas reportažas.

Toks prezidento sutikimas pagal dabartinius standartus labiau buvo panašus ne į oficialų darbo vizitą, o viso miesto šventę.

Paradai ir ašaros

Iš stoties prezidentas pirmiausia nuvyko į Gubernatūrą, vėliau aplankė Klaipėdos bažnyčias. Teatro aikštėje ir Turgaus gatvėje prezidento laukė dar didesnė minia. „Klaipėdos garsas“ rašė, kad gatvės buvo „prisikimšusios žmonių“, o kariuomenei išsirikiavus Grinius priėmė paradą. Pro specialiai įrengtą tribūną žygiavo pėstininkai, važiavo artilerija, raiteliai ir šarvuotieji automobiliai.

Po parado prezidento kolona pasuko Šilutės link. Šilutėje prezidentas priėmė dar vieną kariuomenės paradą, aplankė apskrities valdžią, o paskui išvyko į Rusnę. Pakeliui jam parodytas tuo metu dar baigiamas statyti Šlažų tiltas.

Grįždamas atgal į Klaipėdą, kortežas užsuko ir pas lietuvių veikėją Žvilių. Čia Grinių pasitiko šeima tautiniais rūbais ir apie penkiolikos mergaičių choras. „Klaipėdos garsui“ ypač įstrigo ši scena - mergaitės sugiedojo prezidentui skirtą giesmę, kuri, anot laikraščio, „ne vienam iš aukštųjų svečių net iki ašarų sujaudinantį vaizdą davė“.

Rodė ir kariuomenę, ir skerdyklą

Antrąją vizito dieną prezidentas nuvyko į kareivines, kur apžiūrėjo ne tik reprezentacines patalpas - užėjo į kareivių kambarius, koridorius ir net virtuvę, kur tuo metu buvo verdami pietūs.

Vėliau jam parodyta Klaipėdos miesto ligoninė, kur, kaip pažymėjo laikraštis, „Prezidentas ypač visakuo indomavosi, nes jis savo užsiėmime seniau buvo gydytojas“. Prezidentas apžiūrėjo net ir miesto skerdyklą bei tuo metu modernius jos įrenginius.

Bene svarbiausias antrosios dienos objektas buvo Klaipėdos uostas. Prie Šiaurės rago Grinių sutiko valstybinės policijos garbės sargyba ir policijos orkestras. Prezidentas apžiūrėjo policijos laivą „Savanoris“, po to su palyda sulipo į locmanų laivą „Hagen“. Plaukiant jam buvo parodytas Žiemos uostas, prekybos laivai, naujai statomas sandėlis, žvejų uostas ir molai.

Prezidentas savo paprastumu darė prie visų labai gerą įspūdį. Dėvi jis paprastą minkštą juodą kepurę. Ir visas jo apsiėjimas labai meilingas"

Vėliau K. Grinius lankėsi Klaipėdos krašto Direktorijoje. Jos pirmininkas Erdmonas Simonaitis prezidentui įteikė maždaug trijų svarų gintaro gabalą su įrašu lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Klaipėdos kraštas valstybės Prezidentui.“

Pastarasis epizodas atspindėjo viso vizito politinę potekstę. 1926-aisiais buvo praėję vos treji metai nuo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir tik dveji nuo Klaipėdos konvencijos, įtvirtinusios Lietuvos suverenitetą, tačiau kartu garantavusios kraštui plačią autonomiją. Mieste ir krašte veikė savos autonominės institucijos, vokiška politinė bei kultūrinė aplinka tebebuvo labai stipri.

Todėl Grinius čia turėjo pasirodyti ne vien kaip „Kauno valdžios“ vadovas. Reikėjo kartu parodyti ir Lietuvos valstybės suverenitetą, ir pagarbą krašto specifikai.

Ryškiausiai tai atsiskleidė paskutinį vizito vakarą Smiltynės kurhauze. Čia kalbėjo Simonaitis ir Seimelio prezidentas Krausas, o Grinius į susirinkusiuosius kreipėsi „abiem kalbomis“. Laikraštis „Klaipėdos garsas“ perteikė pagrindinę jo mintį: „Likimas mums lėmė bendrai nešti džiaugsmus ir vargus“, nes visi esą „vienos valstybės piliečiai, visi lygių teisių ir pareigų“.

Kodėl vizitas buvo toks svarbus?

K. Grinius prezidentu buvo išrinktas 1926 m. birželio 7-ąją. Taigi į Klaipėdą jis atvyko nepraėjus nė trims mėnesiams nuo kadencijos pradžios. Dar po kelių mėnesių, gruodžio 17-ąją, karinis perversmas jo prezidentavimą nutraukė. Todėl Klaipėdos vizitas tapo vienu svarbiausių ir vizualiai geriausiai dokumentuotų trumpos Griniaus prezidentystės įvykių.

© Uostamiesčio laikraštis „Lietuvos keleivis“ prezidento K. Griniaus vizito Klaipėdoje išvakarėse šiam įvykiui paskyrė visą puslapį.

Dar svarbiau, kad jis buvo pirmasis pareigas einantis Lietuvos Respublikos prezidentas, aplankęs po 1923 m. prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą. K. Griniaus vizitas pats savaime neatnešė kokių nors didelių apčiuopiamų rezultatų Klaipėdos kraštui, tačiau pirmą kartą aukščiausias Lietuvos valstybės pareigūnas fiziškai ir simboliškai „perėjo“ visą kraštą: nuo Gubernatūros ir Direktorijos iki uosto, kareivinių, vokiškos miesto savivaldos, Šilutės, Rusnės ir kaimo lietuvių.

Vienas materialus prezidento viešnagės pėdsakas išliko iki šiol. Prezidentui tąkart parodytas Šlažų tiltas buvo baigtas statyti netrukus po vizito, o atidarant jį 1926 metų rugsėjo 15-ąją - oficialiai pavadintas Prezidento Kazio Griniaus vardu.