Klaipėda prieš 100 metų: pritilusi lietuviška „propaganda“ (89)

Atsisveikindama su skaitytojais, redakcija neslėpė misijos, kurią buvo išsikėlusi: „Pradėdamos savo dienas „Klaipėdos žinios" buvo pasistačiusios uždavinį būti tiltu Klaipėdos krašto susiartinimui su Didž. Lietuva. Jos tą uždavinį kiek įstengdamos ir pildė.

Nesigirdami galime pasakyti, kad daug nesusipratimų tarp Krašto ir Centro pašalinta tik ačiū mūsų įsikišimui. Berods - daug švelnių ir mažiau švelnių kumštelėjimų teko mums prie to patirti.

Mums prikišdavo klaipėdietišką separatizmą ir kitką, tuo tarpu mums tik bendri Klaipėdos krašto ir Lietuvos valstybės interesai terūpėdavo.

Begindami lietuvių tautinius reikalus Klaipėdos krašte, nelikome ir be aiškių priešų iš vokiečių ir vokietininkų pusės <...>", - paskutiniame numeryje, išėjusiame 1926 m. liepos 3 d., rašė „Klaipėdos žinių" redakcija.

Jame, be kita ko, buvo išvardyti ir laikraščio bendradarbiai, vykdę Klaipėdos krašto lietuvinimo misiją. Tarp kelių skirtingais laikotarpiais dirbusių redaktorių paminėtas ir rašytojas Balys Sruoga, tarp autorių - Vydūnas, J. Jablonskis, J. Tumas-Vaižgantas, Lazdynų Pelėda, Butkų Juzė ir kt.

Iš viso „Klaipėdos žinios“ buvo leidžiamos apie dvejus su puse metų nuo 1924-ųjų pradžios. Tai toli gražu nebuvo vien žurnalistinis projektas.

1923 metais prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, reikėjo ne tik administracinių sprendimų, bet ir viešosios erdvės, kuri formuotų naują politinę tapatybę. Lietuvių valdžia siekė integruoti kraštą, kuriame dauguma gyventojų buvo vokiškai kalbantys, o lojalumas Kaunui buvo gana sąlyginis. Todėl „Klaipėdos žinios“ tapo savotišku Lietuvos valstybės projektu spaudos lauke.

Apie priežastis, privertusias nutraukti, arba, kaip tada galbūt atrodė, - pristabdyti šią misiją, pati redakcija pernelyg neskelbė. Oficialiai buvo rašoma, kad laikraštis sustoja „aplinkybių verčiamas“. Tačiau galima daryti prielaidą, kad viena pagrindinių priežasčių buvo ekonominė.

Lietuviška spauda Klaipėdos krašte turėjo gerokai mažesnę skaitytojų bazę nei vokiškoji. Dauguma gyventojų skaitė vokiečių kalba leidžiamus laikraščius, o lietuviški leidiniai nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais.

© „Lietuvos keleivis“, kitaip nei „Klaipėdos žinios“, be tekstų, spausdino ir iliustracijas.

Tai iš dalies patvirtina tame pačiame paskutiniame „Klaipėdos žinių“ numeryje išspausdinta žinutė „Suomių laikraščiai apie Lietuvą“, kurioje su nuoskauda rašoma: „Visi tie laikraščiai daro gerą įspūdį ir tiesiog gaila darosi, sulyginus juos su lietuvių laikraščiais. Kiekviename suomių dienraščių numery dešimtys įvairių priedų, beveik šimtai iliustracijų ir tt. 

Koki visuomenė, tokie ir laikraščiai, Suomijos piliečiai matyt brangina laikraščius, juos užsisako ir skelbimais, garsinimais ir kitaip remia. Už tai laikraščiai gali būti tobulesni. Ir Lietuvos piliečiai turėtų imtis pavyzdžio. Tai būtų naudinga ir visuomenei ir laikraščiams.“

Kita vertus, prie „Klaipėdos žinių“ pabaigos galėjo prisidėti ir Lietuvoje susiklosčiusi kitokia politinė situacija, mat būtent 1926 metais šalyje į valdžią atėjo kairiųjų koalicija, siekusi švelninti kai kuriuos konfliktus su tautinėmis mažumomis ir mažiau akcentuoti konfrontacinę retoriką.

Begindami lietuvių tautinius reikalus Klaipėdos krašte, nelikome ir be aiškių priešų iš vokiečių ir vokietininkų pusės.

Iš istorijos žinome, kad III Seime nė viena partija neturėjo absoliučios daugumos, tad valdančiosios koalicijos partneriais tapo valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos, tarp jų - ir Lietuvos vokiečių ir klaipėdiečių frakcija, turėjusi 5 narius, visus vokiečius, kurių bet kokią veiklą „Klaipėdos žinios“ atvirai ir tiesmukai kritikavo. Vėlesnis 1926-ųjų gruodžio valstybės perversmas vėl viską pakeitė, bet „Klaipėdos žinios“ to jau nesulaukė.

Tiesa, „Klaipėdos žinios“ ne išnyko, o prisijungė prie kito Klaipėdos periodinio leidinio „Lietuvos keleivis“. Pastarasis taip pat buvo leidžiamas nuo 1924 metų pradžios, bet išsilaikė iki pat Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos ir perdavimo Vokietijai 1939 metų kovą.

Šis laikraštis taip pat pritarė tuometinės Lietuvos valdžios politikai, nes buvo jos finansuojamas, tačiau jis buvo leidžiamas vadinamuoju gotišku šriftu (gerokai skiriasi ir pati kalba), o tai simbolizavo faktą, kad lietuviška spauda (plačiąja prasme - lietuviška „propaganda“ Klaipėdos krašte) lygiai prieš 100 metų dar buvo priversta veikti pagal vietos taisykles, o ne diktuoti savąsias.

Žinoma, tuo metu Klaipėdoje buvo leidžiama ir daugiau lietuviškų leidinių. Spaudos rinkoje veikė įvairių organizacijų, pavyzdžiui, šaulių, darbininkų, religinės, policijos ir kt., tribūnos, tačiau nė viena iš jų neprilygo vokiečių spaudos ekonominei galiai ir skaitytojų skaičiui.

Nepaisant to, mes ir toliau galėsime lipdyti Klaipėdos gyvenimo prieš 100 metų mozaiką iš lietuviškos perspektyvos, kurią kūrė didesni ar mažesni, lietuviškomis ar gotiškomis raidėmis leisti uostamiesčio laikraščiai.