Klaipėda prieš 100 metų: su Rugsėjo (ar Balandžio?) pirmąja! (97)

Nors Klaipėdos kraštas tuo metu jau trejus metus buvo Lietuvos Respublikos dalis, daugeliu atžvilgių jis gyveno pagal anksčiau čia susiklosčiusią tvarką. Viena ryškiausių tokių sričių buvo švietimas. Krašte buvo išlaikyta kiek pertvarkyta vokiškoji mokyklų sistema ir naujieji mokslo metai prasidėdavo ne rugsėjo, bet balandžio 1 dieną. 

O mokinių atostogų kalendorius labiau buvo priderintas prie ūkio darbų: maždaug mėnesio vasaros pertrauka birželį ir liepą, rudens atostogos bulviakasiui, taip pat Velykų bei Kalėdų atostogos.

Vis dėlto, nors lygiai prieš šimtmetį nebuvo tokios mokslo šventės kaip dabar, to meto spaudoje apie pačias mokyklas bei apskritai švietimą kalbėta nemažai, ir problemos, kurias anuomet svarstė Klaipėdos krašto politikai, kartais skamba stebėtinai šiuolaikiškai.

Taip pat trūko mokytojų

1926 metų rugsėjo 3-iosios „Klaipėdos garsas“, pateikdamas ataskaitą iš Klaipėdos krašto Seimelio posėdžių, rašė: „Popietiniame posėdyje pasikalbama pirmiau mokyklų klausimu <...> Toliau nurodo atst. p. Dressler į tai, kad esą pavojus, jog turėsianti užsidaryti dėl stokos mokytojų privatinė mokykla Smaleninkuose. 

Į tai krašto direktorius Stumber atsako, kad Direktorija už tai rūpysianti, kad mokytojai gautų įkeliavimo leidimus, bet turįs į tai nurodyti, kad būsią sunku mokytojų gauti, nes apmokėjimas čia esąs žemesnis.“

© Mokslo metai tarpukario Klaipėdos krašte prasidėdavo ne rugsėjo, bet balandžio 1 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, LIMIS

1926 metais Klaipėdos krašto pradžios mokyklose dirbo 436 mokytojai, o 130 jų buvo Vokietijos piliečiai. Tad pedagogų trūkumas buvo susijęs ne tik su atlyginimais, bet ir su specifine autonominio krašto padėtimi bei galimybe įdarbinti mokytojus iš Vokietijos.

Nesiderino prie Didžiosios Lietuvos

Įdomu, kad tame pačiame 1926 metų „Klaipėdos garse“ galima aptikti ir mums įprastą rugsėjo 1-osios datą, tik kalbama apie mokslo metų pradžią ne Klaipėdoje, o Didžiojoje Lietuvoje.

Straipsnyje „Lietuvos specialės mokyklos ir Klaipėdos kraštas“ klaipėdiškių jaunimas buvo raginamas dairytis miškininkystės, pienininkystės, gyvulininkystės, sodininkystės, technikos, meno ir kitų specialiųjų mokyklų Didžiojoje Lietuvoje. 

Teksto pabaigoje autorius skubino apsispręsti: „Kadangi kaip visose, taip ir specialėse mokyklose mokslas prasideda daugiausiai rugsėjo mėn. 1 d. ir laiko jau ne daug beliko, tai šį reikalą nereiktų tęsti į ilgį.“

Pagal 1924 metų Klaipėdos konvenciją ir Statutą, švietimas priklausė autonominės krašto valdžios kompetencijai, todėl Kauno Švietimo ministerija negalėjo paprasčiausiai įsakyti visoms Klaipėdos krašto mokykloms nuo rytojaus dirbti taip, kaip Šiauliuose ar Panevėžyje.

Dar didesni Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos skirtumai švietimo srityje slypėjo ne kalendoriuje, o pačioje mokyklų sistemoje ir mokymo kalboje. Istorikai nurodo, kad 1923 metais, kraštui tapus Lietuvos Respublikos dalimi, čia veikė 241 pradžios mokykla ir tik vienoje buvo dėstoma lietuvių kalba.

Pagal 1924 metų Klaipėdos konvenciją ir Statutą, švietimas priklausė autonominės krašto valdžios kompetencijai, todėl Kauno Švietimo ministerija negalėjo paprasčiausiai įsakyti visoms Klaipėdos krašto mokykloms nuo rytojaus dirbti taip, kaip Šiauliuose ar Panevėžyje.

Lietuvių ir vokiečių kalbos formaliai buvo lygiateisės, tačiau praktika buvo kur kas sudėtingesnė. Vokiškose mokyklose lietuvių kalbos kaip atskiro dalyko vaikai mokėsi tik nuo penktojo skyriaus. Lietuvos valdžia 1923-1925 metais Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose, Viešvilėje, Smalininkuose ir Vilkyškiuose net rengė lietuvių kalbos kursus mokytojams, o nuo 1925-ųjų jos išmokusiems pedagogams mokėjo 20 procentų algos priedą.

Kultūrų kovos laukas

Todėl mokykla buvo tapusi ne vien švietimo įstaiga. Ji buvo viena svarbiausių lietuviškos ir vokiškos kultūrinės bei politinės konkurencijos erdvių.

Ir būtent 1926-ieji šiuo požiūriu buvo lūžio metai. Mat tais metais buvo įkurta Klaipėdos krašto mokyklų draugija, ėmusi aktyviau steigti privačias lietuviškas mokyklas. Statutas tokią galimybę suteikė būtent privačioms organizacijoms, bet Lietuvos centrinė valdžia draugiją finansiškai rėmė. Istoriniai tyrimai rodo, kad šiam tikslui skirtos lėšos buvo slapta pervedamos per Klaipėdos krašto gubernatoriaus sąskaitą. Tiesa, finansinę paramą iš Vokietijos tuo pat metu gaudavo ir vokiškos švietimo bei kultūros organizacijos.

Todėl 1926 metų rugsėjo 3-iosios „Klaipėdos garse“ užfiksuoti ginčai krašto Seimelyje buvo principiniai ir puikiai iliustravo tuometinę situaciją: „Atst. Conrad užsipuola ant to, jog Pagėgiuose įsteigtoji progimnazija visai neturinti teisės gyvuoti. Į jo paklausimą buvę jam Direktorijos pranešta, jog ši mokykla būsianti uždaryta, bet ir šiandien dar tebeveikianti. Į tai krašto direktorius Stumber pareiškia, jog lietuvių mokyklų draugija padavusi Direktorijai prašymą, duoti ant laukų gyvenantiems lietuvių vaikams progos išmokti lietuvių kalbos, steigiant privatinę mokyklą.“

Kita vertus, prolietuviški politikai savo oponentus atvirai kaltino krašto šeimų papirkinėjimu, siekiant palenkti jas į „vokiškąją“ pusę: „Atst. Brožaitis prikiša „Kultūrbundui", kad per savo duodamas valdininkams iš užsienio gautas pašalpas anuos savo pažiūroms tiesiog perka. Į tai atst. Conrad, matomai užpykęs, atsako, kaip galįs atst. Brožaitis drįsti tvirtinti, jog tomis pašalpomis „Kultūrbundas" perkąs valdininkų ir žmonių nuomonę. Jis galįs su priesaika patvirtinti, kad iš tėvų, kurie prisiuntę, jog norį tik vokiško pamokslo mokyklose, nesąs nė vienas papirktas“, - rašė laikraštis „Klaipėdos garsas“ 1926-ųjų rugsėjo 3 d.

Šiaip ar taip, lietuviškų mokyklų tinklas ilgainiui plėtėsi - 1938-1939 m. vien minėtoji Klaipėdos krašto mokyklų draugija išlaikė jau 60 privačių lietuviškų pradinių mokyklų, kuriose mokėsi 2520 vaikų. Vis dėlto ši dinamika tarpukariu taip ir nepanaikino senojo Klaipėdos mokyklų kalendoriaus ir jos vis tiek taikėsi prie krašte nusistovėjusios tvarkos mokslo metus pradėti pavasarį.