Klaipėda prieš 100 metų: tautos giesmė (95)

Laikraštis pasakojo apie rugpjūčio 14-ąją Palangos kurhauze koncertavusį Klaipėdos lietuvių chorą, greta išspausdino Vydūno diriguojamo Tilžės lietuvių choro nuotrauką iš Rambyno šventės, o kitame puslapyje skelbė didžiulį anonsą apie Klaipėdos lietuvių choro rengiamą liaudies dainų koncertą Smiltynėje.

Palangoje dar jaunas kolektyvas, vadovaujamas Antano Vaičiūno, sulaukė palankaus įvertinimo. „Klaipėdos garsas“ konstatavo: „Bendrai choras padaręs gero įspūdžio. 

Ateityje galės užimti Klaipėdoje meno žvilgsniu atitinkamą vietą. Tik vis ir vėl reikalinga daugiau pačios liaudies materialės ir moralės užuojautos. Taigi dar reikalinga padirbėti, kad sustiprinti šį chorą, kol jis pilnai galės atstovauti dainos meną. O šio atsiekti tegalima bus tada, kada plačioji visuomenė tinkamai pagelbės.“

Iš tiesų prieš šimtą metų daina Klaipėdos krašte buvo gerokai daugiau nei pramoga. Chorai telkė žmones, koncertai tapdavo tautinės savimonės manifestacijomis, o lietuviška ir vokiška muzikinės kultūros vienu metu ir konkuravo, ir keistai persipynė.

Muzika vienijo

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos lietuviškasis muzikinis gyvenimas čia augo ne tuščioje vietoje. Mėmelis jau turėjo stiprią vokišką muzikos tradiciją, chorines draugijas, bažnytinius chorus, profesionalius muzikus ir netgi dainų šventes.

Bendrai choras padaręs gero įspūdžio. Ateityje galės užimti Klaipėdoje meno žvilgsniu atitinkamą vietą. Tik vis ir vėl reikalinga daugiau pačios liaudies materialės ir moralės užuojautos.

Todėl po 1923-iųjų prasidėjo naujos lietuviškos muzikinės erdvės kūrimas šalia seniai egzistavusios vokiškosios.

Vienas svarbiausių šio proceso žmonių buvo kompozitorius ir dirigentas Stasys Šimkus. Jo iniciatyva 1923 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdoje pradėjo veikti Muzikos mokykla, vėliau vadinta konservatorija. 1924 m. joje įsteigtas orkestro skyrius ir suburtas simfoninis orkestras.

Įdomu tai, kad Šimkaus institucija anaiptol nebuvo izoliuotas lietuviškas pasaulis. Nepaisant tuometinių politinių bei tautinių įtampų Klaipėdos krašte, mokyklos vicedirektoriumi dirbo žymus Klaipėdos vokiečių muzikas Aleksanderis Johowas, o didelė dalis pedagogų buvo vokiečiai, čekai, vengrai, rusai ir kitų tautybių profesionalai.

Augino chorus, išaugino dainų šventę

S. Šimkui tarpukariu kuriant profesionalaus muzikinio ugdymo pagrindą, svarbiausiu lietuviško chorinio sąjūdžio organizatoriumi tapo Antanas Vaičiūnas. Į Klaipėdą jis atvyko tik 1923 m., bet čia neapsiribojo vienu kolektyvu - važinėjo po miestelius ir kaimus, steigė chorus, mokė jų vadovus, konsultavo repertuaro ir vokalo klausimais. Vienu metu kuravo šešiolika chorų, o jo pastangomis krašte buvo įkurta apie dvidešimt naujų kolektyvų.

1926-ieji buvo svarbūs šiam judėjimui: Klaipėdos lietuvių choras sustiprėjo, pradėjo reguliariai rodytis viešumoje - Rambyne, Juodkrantėje, Šilutėje, Palangoje, Smiltynėje. Tų metų lapkričio 21 d. dešimties chorų atstovai įsteigė Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjungą, kurios vadovu tapo A. Vaičiūnas.

1926 m. rugpjūčio 22-osios Smiltynės koncerto programa puikiai parodo, ką tada dainavo lietuviškoji Klaipėda. Joje - Stasio Šimkaus, Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Miko Petrausko, Jono Bendoriaus harmonizuotos liaudies dainos bei kompozicijos.

Beje, tarp šių kompozitorių programoje paminėtas ir Vydūnas. O tame pačiame „Klaipėdos garso“ 1926 metų rugpjūčio 20 dienos numeryje išspausdinta nuotrauka su prierašu „Tilžės lietuvių choras, diriguojant p. Vydūnui, Rambyno šventėje“ primena dar vieną dalyką: lietuviškoji Klaipėdos chorinė kultūra 1923 m. neprasidėjo nuo nulio ir tautiniu atžvilgiu. 

© Stasys Šimkus tarpukario Klaipėdoje kūrė profesionalaus muzikinio ugdymo pagrindą, o Antanas Vaičiūnas tapo svarbiausiu lietuviško chorinio sąjūdžio organizatoriumi. Kauno miesto muziejaus ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

Vydūnas Tilžės lietuvių giedotojų draugijai vadovavo dar nuo 1895 m. Jo choras paprastai turėjo 40-60, tam tikrais laikotarpiais - ir daugiau dainininkų, rengdavo muzikos, vaidybos ir paskaitų vakarus Tilžėje, Rambyne, Klaipėdoje, Šilutėje, Rusnėje, Juodkrantėje ir kitose vietose. Vien 1926 m. Tilžės giedotojai surengė septynis koncertus.

Vydūnas buvo sukūręs modelį, kurį vėliau perėmė Klaipėdos krašto lietuviškos draugijos: daina, bendruomenės sambūris, tautinis švietimas, paskaita ir neretai vaidinimas sudarydavo vieną renginį. Rambyno bendros chorų šventės tapo tiesioginėmis vėlesnių Klaipėdos krašto dainų švenčių pirmtakėmis.

Tad visa 1926-ųjų veikla netrukus davė rezultatą. 1927 m. birželio 6-7 dienomis Klaipėdoje įvyko pirmoji visuotinė Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventė. Joje dalyvavo 12 krašto chorų - apie 600 dainininkų - ir maždaug 100 orkestro muzikantų. Dirigavo A. Vaičiūnas, Vydūnas ir kt., skambėjo Šimkaus, Žilevičiaus, Vydūno ir kitų autorių muzika, o pats Vydūnas pasakė kalbą „Tautos gyvenimo giesmė“.

Po šimto metų...

S. Šimkaus 1923 m. pradėta muzikos mokyklos tradicija šiandien gyva Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Jo vardu pavadintas ir tarptautinis chorų konkursas, kuris 2026 m. surengtas jau XXIV kartą ir pažymėjo 50 metų nuo pirmojo konkurso.

© 1926 metų rugpjūčio 20 dienos laikraštyje „Klaipėdos garsas“ per visą puslapį buvo anonsuojamas Klaipėdos lietuvių choro koncertas Smiltynėje. Kauno miesto muziejaus ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

2026 m. Klaipėdoje vėl vyko Vakarų Lietuvos dainų šventė, o jau rengiamasi 2027-ųjų šventei, kuri bus skirta pirmosios 1927 m. Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės šimtmečiui.

Klaipėdos miesto savivaldybė tam jau paskelbė specialios koncepcijos ir scenarijaus konkursą bei atrinko jo nugalėtoją - režisierės Rūtos Bunikytės kūrybinį projektą „Šimtmetis skambantis ateičiai“.

Šio projekto koncepcijos aprašyme akcentuojamas tradicijos tęstinumas bei jos evoliucija: „Kai dainuoja visa tauta - tai mūsų bendras balsas. Kai tas balsas skamba po šimto metų - tai tradicija. Minint pirmosios Mažosios Lietuvos dainų šventės šimtmetį, siekiama parodyti, kad ši tradicija nėra praeities reliktas. Ji gyva tol, kol yra perduodama iš kartos į kartą, nuolat įgaudama naujas formas ir prasmes...“