Klaipėdiečiai metė pirštinę Lietuvos kino mafijai

Idėją sukurti vaidybinį istorinį filmą „Klaipėda, 1923“, aktualizuojantį vieningos Lietuvos idėją, VšĮ „Didžiųjų motinų studija“ pristatė 2020 metų liepą. Idėjos autorius ir filmo prodiuseris klaipėdietis Mindaugas Gudelis sukurti filmui scenarijų pakvietė nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, rašytoją bei dramaturgą Saulių Šaltenį, o režisuoti - istorinių kino filmų „Ekskursantė“, „Vilniaus getas“, „Pelėdų kalnas“ ir kitų autorių Audrių Juzėną.

Klaipėdos krašto prijungimą prie Didžiosios Lietuvos vaidybiniame kino filme norima atskleisti pasitelkiant meilės istoriją.

Kino juostos biudžetas, pasak M. Gudelio, - apie 2 mln. Eur. Filmo gamybai iš valstybės biudžeto buvo prašoma maksimalios paramos, kokią gali duoti Lietuvos kino centras, - 1,5 mln. Eur, tačiau ekspertai filmą įvertino taip, kad jis neperėjo konkurso.

Rankų nenuleis

M. Gudelis neslepia nusivylimo ir atvirai kalba, kad Lietuvos kino centro ekspertai galimai yra šališki - valstybės lėšas dalija „saviems“.

"Manau, kad klausimas yra ne koks projektas pateikiamas, o kas jį pateikia. Greičiausiai tai turi būti savi, sisteminiai žmonės. Pernai mes išdrįsome mesti pirštinę į kino mafijos liūną ir suprantame, kad užsitraukėme pyktį.

Lietuvos kino centro (toliau - LKC) finansavimas kino gamybai suskirstytas į tris stadijas: scenarijaus vystymo, filmo vystymo ir filmo gamybos. Scenarijaus paraišką teikėme du kartus, paraišką jo vystymui - taip pat du kartus.

Vieną kartą iš tų keturių gavome finansavimą ir tik po to, kai ekspertų vertinimą apskundėme Lietuvos administracinių ginčų komisijai, ji su skundu sutiko, ir dėl šališkumo įpareigojo LKC įvykdyti naują paraiškos vertinimą.

Dabar buvo pirmas kartas, kai teikėme paraišką filmo gamybos konkursui. Gavę neigiamą atsakymą, paprašėme ekspertų išvadų ir vertinimo. Kai jas gausime, spręsime, ką daryti toliau. Jeigu išvados bus aiškios ir konkrečios - projektą taisysime ir vėl teiksime kitam konkursui (iš viso paraišką galima teikti tris kartus).

Jeigu išvados bus apie nieką, kaip ir keturis ankstesnius kartus, kai teikėme paraiškas parengiamiesiems filmo darbams, tada vėl ginčysimės su LKC.

Dažnai filmai, skirti konkrečiai datai, vėluoja. Net garsusis Holivudo „1917“ išėjo tik 2019 metais, o ne 2017-aisiais, kaip tikėtasi. Jeigu Holivudas vėluoja, mes irgi galime.

Džiaugiuosi, kad mus apšildys Edmundas Jakilaitis, kuris šiuo metu kaip tik filmuoja Klaipėdoje dokumentinį filmą ta pačia 1923-iųjų Sausio 15-osios įvykių tema„, - sakė “Vakarų ekspresui" M. Gudelis.

Kaip Putinas pažiūrės?

Anot pašnekovo, bandymas sukurti ne dokumentinį, o vaidybinį istorinį filmą „Klaipėda, 1923“ palietė kelias opias kino kūrybos ir finansavimo problemas.

"Kadangi žaidžiame šį žaidimą jau ne pirmus metus, pastebėjome, kad yra įmonės ir kompanijos, kurios laimi visada ir ne po vieną projektą.

Projektus vertinantys ekspertai keičiasi, tačiau jie visada atstovauja toms pačioms organizacijoms. Vadinasi, turime vis kitus lėlininkus, tačiau virvelių tampytojai yra visada tie patys.

Mes susidūrėme su nesąžininga konkurencija ir negatyviu požiūriu. Pirmiausia pajutome rezultatą to, kad Klaipėda nėra deramai reprezentuojama Vilniuje.

Supratome, kad nei mūsų miesto istorija, nei dabartis niekam neįdomi, Klaipėda neturi įtakos.

Vilnius švenčia 700 metų jubiliejų, kitais metais minės 1863 metų sukilimo sukaktį ir t. t. Panorę kalbėti apie 1923-iųjų Sausio 15-osios įvykių 100-metį, pamatėme, kad ši ilgus metus slėpta istorija iki šiol nėra žinoma.

Iki šiol jos yra bijoma, bijoma Rusijos reakcijos. Viename oficialiame susitikime Kultūros ministerijoje mūsų tiesiai paklausė: „O kaip Putinas į tai pažiūrės?“ - pasakojo M. Gudelis.

Istoriniai filmai nereikalingi

Pašnekovas įsitikinęs, kad pasiūlęs kinui bet kokią klaipėdietišką istoriją, pvz., apie Liudviką Stulpiną ar Luizę, - dėmesio nesulauks.

„Lietuvos kino centro ekspertams tai nebus įdomu, nes jie suinteresuoti savo, t. y. Vilniaus, Kauno, “art house„ krypties kino projektais“, - teigė M. Gudelis „Vakarų ekspresui“.

Prodiuserio manymu, filmui „Klaipėda, 1923“ koją kiša ir istorinio vaidybinio filmo žanras.

Lietuva nekuria istorinio vaidybinio kino, nes jis brangiai kainuoja ir neatsiperka.

„Daug lengviau sukurti pigų filmą apie “antrą galą", kuriam nereikia 3D animacijos, seno tanko, lėktuvo ar laivo, istorinių kostiumų. O jeigu filmas dar ir linksmas - jis pritrauks daug didesnę auditoriją nei istorinė juosta.

Atrodo logiška, kad neatsiperkantis istorinis kinas turi būti gaminamas iš valstybinių pinigų, tačiau atėję į LKC pamatėme, kad istoriniai filmai nefinansuojami, ekspertai geriau vertina šiuolaikinį kiną, „art house“ krypties kino meną, kuris skirtas labai siaurai nišai.

"Gal tai politinės priežastys, gal bijom savo istorijos, bijom Rusijos... O gal tema neaktuali, nes aktualizuoti reikia seksualinių mažumų temą. Aš nieko prieš gėjus ir lesbietes, bet manau, kad valstybė galėtų bent kas trejus metus sukurti istorinį filmą, jam sutelkti finansavimą.

Taip buvo daroma Lenkijoje, kai buvo kuriamas filmas apie Katynę. Tais metais visas finansavimas buvo skirtas tik jam, nes tai yra istorija, kurią būtina įprasminti. Mes gi nesugebėjome įprasminti savo filmais nei Lietuvos tūkstantmečio, nei Žalgirio mūšio..." - priminė istorinio kino problemą M. Gudelis.

Padalijo 3 mln. eurų

Lietuvos kino centras valstybės paramą šiais metais paskirstė 27 gamybos darbų projektams, tarp jų yra penki ilgametražiai vaidybiniai kino projektai, vienas televizinio vaidybinio filmo, devyni ilgametražiai dokumentinių filmų, vienas televizinės meninės dokumentikos filmo, du ilgametražiai mažumos bendros gamybos filmų projektai.

Gamybos projektams iš viso paskirstyta 2 mln. 825 tūkst. 780 eurų.

Finansavimas taip pat skirtas 19-ai filmų vystymo darbų projektų, iš jų - aštuoni vaidybiniai, šeši dokumentiniai ir penki animaciniai bei interaktyvaus kino projektai. Iš viso filmų gamybos parengiamiesiems projektams skirta 280 tūkst. 200 eurų suma.

Filmų parengiamųjų ir gamybos darbų projektų valstybinio finansavimo konkursui iš viso buvo pateikta 117 paraiškų. Atlikus administracinį vertinimą, LKC ekspertai įvertino 101 paraišką.

Prodiuseris Mindaugas Gudelis kaltina Lietuvos kino centro ekspertus šališkumu. Rūtos JUZĖNIENĖS nuotr.

„Lietuviškas kinas auga ir stiprėja“

Plačiau pakomentuoti lietuviško kino gamybos aktualijas ir prodiuserio M. Gudelio įvardintas problemas „Vakarų ekspresui“ sutiko Lietuvos kino centro direktorius Laimonas Ubavičius.

Dėl pandemijos pasaulyje pastaraisiais metais kino gamyba stojo, vėlavo. Kokia situacija yra Lietuvoje? Kokias tendencijas įžvelgiate  pagal šiais metais pateiktas kino kūrėjų paraiškas? Kuo galite pasidžiaugti, kas liūdina?

Lietuvoje situacija nėra išskirtinė. Dėl pandemijos kino gamyba komplikuojasi ir šiandien. Filmų prodiuseriai tiek prasidėjus pandemijai, tiek jai besitęsiant susiduria su nemažais iššūkiais siekdami suvaldyti filmų gamybos procesą, kuris, pavyzdžiui, dėl atskirų kūrybinės komandos narių susirgimo COVID-19 ir privalomosios izoliacijos, turi būti stabdomas, siekiant užtikrinti kitų filmo gamybos procese dalyvaujančių asmenų saugumą.

Tai pailgina patį gamybos procesą ir sąlygoja didesnius filmų gamybos kaštus. Pandemijos pradžioje Vyriausybės skirta ir Lietuvos kino centro paskirstyta papildoma valstybinė parama, skirta nuo pandemijos nukentėjusioms įmonėms, besiverčiančiomis kino gamyba, buvo ypač svarbi.

Ji leido užtikrinti pradėtų filmo gamybos projektų kokybišką tęstinumą bei užbaigimą, taip pat leido finansuoti ir daugiau filmų parengiamųjų ir gamybos darbų projektų. Šis finansavimas buvo skirtas dar 2020 m. pabaigoje, tačiau turi poveikį Lietuvos kino centro projektų finansavimui ir šiemet, nes filmų gamybos projektai įprastai yra tęstiniai, įgyvendinami kelerių metų laikotarpiu.

Šiandien, žvelgdami į gautas kino kūrėjų paraiškas pastarojo konkurso metu, su džiaugsmu galime konstatuoti, kad turime ypač gausų jaunų, talentingų ir jau spėjusių pelnyti pripažinimą tarptautiniu mastu kino kūrėjų sąrašą.

Liūdina tai, kad esame vis dar nepajėgūs finansuoti visų Lietuvos kino centrui pateiktų kokybiškų ir įdomias idėjas siūlančių filmų gamybos projektų. Pagal turimą finansavimą jis siūlomas skirti daugiausia ekspertinio vertinimo balų surinkusiems projektams, o konkurencija tikrai didelė. Palyginti su Estijos ar Latvijos skiriamu finansavimu kino gamybai, jų kino industrijos apimtimi, vis dar atsiliekame.

Lietuvos kino centro direktorius Laimonas Ubavičius pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas kasmet paskelbia keletą minėtinų metų ir išskiriamų sukakčių, tačiau, anot jo, tai nereiškia, kad valstybė kiekvienai sukakčiai turėtų būtinai sukurti po filmą. „Eltos“ nuotr.

Kaip apibūdintumėte lietuviško kino kūrybos situaciją šiuo metu? Kokio žanro, tematikos kinas yra kūrėjų akiratyje? Ar kino kūrėjų skaičius Lietuvoje yra didelis, mažas, dominuoja vyresni ar jaunesni kino kūrėjai?

Šiuo metu lietuviško kino situaciją galima apibūdinti kaip augančią ir stiprėjančią. Paskutiniojo konkurso metu, turbūt nesuklysime sakydami, kaip niekada gavome ypač daug įdomių bei gerai parengtų ilgametražių tiek vaidybinio, tiek dokumentinio kino gamybos projektų paraiškų.

Įdomu ir tai, kad kūrėjų akiratyje yra tiek istorinės, tiek šiuolaikinėmis aktualijomis paremtos tematikos kinas.

O kalbant apie kino kūrėjų kartas ir nesikoncentruojant tik į paskutinįjį konkursą, galime konstatuoti, kad turime puikų derinį - aktyviai veikiančių skirtingų kartų kino kūrėjų sintezę. Galbūt tai yra ir vienas iš išskirtinių pastarųjų metų Lietuvos kino gyvybingumo požymių, tarptautinio pripažinimo bei gaunamų apdovanojimų priežastis.

Praėjusiais metais kaip niekad daug lietuvių kūrėjų filmų buvo pristatyta tarptautiniuose A klasės kino festivaliuose, o režisieriaus Lauryno Bareišos ir visos filmo „Piligrimai“ komandos pergalė tarptautinio Venecijos kino festivalio programoje „Horizontai“ tapo išskirtiniu įvykiu visai kino industrijai.

Kaip kinta lietuviško kino finansavimo situacija?

Lietuviško kino finansavimo kreivė kasmet kinta augimo link, tačiau, kaip jau buvo minėta, ji yra nepakankama, ypač lyginant su kaimyninėmis Baltijos šalimis. Galima papildyti, kad dėl augančios ekonomikos, didėjančio darbo užmokesčio, į Lietuvą vis daugiau pritraukiamų užsienio investicijų užsakomųjų filmų gamybai, per pastaruosius keletą metų išaugo ir nacionalinių filmų gamybos kaštai. Šis pabrangimas yra tikrai esminis - apie 30 proc.

Peržvelgus finansuojamus projektus į akis pirmiausia krinta kino kūrėjai, kurie gauna didesnį finansavimą. VšĮ „In script“ vaidybinio ilgametražio filmo gamybos projektui „Pietinia kronikas“ šiemet skirta 430 000 eurų, ekspertai per 2022‒2023 metus rekomenduoja skirti 660 000 eurų. Šiam projektui taikomas didžiausias valstybės pagalbos finansavimo intensyvumas - 90 proc. tinkamų finansuoti išlaidų bendros sumos. Filmo režisierius Ignas Miškinis yra ir ekspertų komisijos narys. Ar LKC užtikrina šio ir kitų projektų  finansavimo skaidrumą, kai tarp ekspertų yra ir kino kūrėjai, kurie patys teikia paraiškas ar gali daryti įtaką savo kolegoms?

Norėtume atkreipti dėmesį, jog režisierius Ignas Miškinis yra vaidybinių filmų parengiamųjų darbų vertinimo ekspertų komisijos narys, o ne vaidybinių filmų gamybos darbų vertinimo ekspertų komisijos narys.

Tai dvi atskiros tarpusavyje nesusijusios komisijos, svarstančios skirtingų kategorijų filmų projektus.

Metų pradžioje Lietuvos kino centro direktoriaus įsakymu buvo patvirtintos kiekvienai filmų kategorijai (atskirai vaidybiniams filmų gamybos darbų projektams, vaidybinių filmų parengiamųjų darbų projektams, dokumentinių filmų projektams ir animacinių filmų bei interaktyvių kino gamybos projektams) numatomos paskirstyti sumos. Ekspertai savo rekomendacijas dėl projektų finansavimo teikia pagal kiekvienai komisijai nustatytą paskirstomo finansavimo apimtį.

Įtarimas apie valstybės lėšų padalinimą „saviems“ kyla matant, jog kai kurioms viešosioms įstaigoms (pvz., VšĮ „Čiobreliai“, „Uljana Kim ir ko“) paskirtas finansavimas net trims skirtingiems projektams. Ar galite tai paneigti?

Filmų parengiamųjų ir gamybos darbų valstybinio finansavimo taisyklės numato, kad vienas pareiškėjas vienam konkursui gali teikti ne daugiau kaip 4 paraiškas. Filmų projektai ekspertų vertinami pagal minėtų taisyklių prieduose įvardintus kūrybinius ir projektų vadybos kriterijus.

Tuomet projektai reitinguojami pagal didžiausią gautų balų skaičių, t. y. visų ekspertų projektui skirtų balų išvestą vidurkį. Finansavimas skiriamas geriausiems projektams, surinkusiems didžiausius ekspertinio vertinimo balus. Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad nuo 2021 m. gruodžio mėn. buvo suformuotos naujų sudėčių ekspertų komisijos.

Remiantis šiais argumentais vartojama sąvoka „saviems“ nėra suprantama.

Kadangi kitais metais bus minimas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis ir 2023-ieji paskelbti Klaipėdos krašto metais, labai liūdna, kad finansavimas neskirtas istorinio vaidybinio filmo „Klaipėda, 1923“ gamybai. Kokie ekspertų argumentai lėmė tokį sprendimą?

Kaip jau buvo minėta, visi projektai, o šiuo konkrečiu atveju ir visi ilgametražiai vaidybiniai filmo gamybos projektai yra vertinami pagal minėtose taisyklėse įvardintus kriterijus. Šiame konkurse jūsų minimas projektas pagal ekspertų vertinimų balus vaidybinio ilgametražio filmo gamybos projektų vertinimo rezultatų reitinge užėmė 9-ąją vietą.

Iš anksto numatyto paskirstyti šios kategorijos finansavimo užteko tik pirmiems 5-iems šio reitingo ilgametražiams vaidybiniams filmo gamybos projektams. Individualaus vertinimo ekspertų išvadas apie šį projektą, pirmiausia pateiksime pareiškėjams.

Žinoma, kad jie dėl to jau kreipėsi į Lietuvos kino centrą, o taisyklės nustato tokią galimybę, todėl nesinori ekspertų įvardintų trūkumų viešinti žiniasklaidoje anksčiau, nei apie tai bus informuoti pareiškėjai.

Verta paminėti, kad VšĮ „Didžiųjų motinų studija“ paraiškos per pastaruosius 2 metus buvo finansuotos 2 kartus. Lygiai taip pat ir bet kurių kitų pareiškėjų paraiškos yra buvusios finansuotos arba ne remiantis ekspertiniu vertinimu skirtinguose konkursuose.

Finansavimas skiriamas geriausiems projektams, surinkusiems daugiausia ekspertinio vertinimo balų.

Istorinio vaidybinio filmo problematika iškyla ne pirmą kartą. Daug diskusijų buvo, kai Lietuva minėjo 1000-metį ir šiai sukakčiai filmas nebuvo sukurtas. Kas pasikeitė nuo to laiko?

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad visi filmo gamybos projektai, ar tai būtų istorine tematika paremtas filmas, ar filmas, nagrinėjantis šių dienų aktualijas, konkuruoja tarpusavyje. Visų projektų finansavimas yra skiriamas tik konkurso būdu. Visų kategorijų kino projektų paraiškas vertina nepriklausomi kino lauke veikiančių asociacijų deleguoti ekspertai.

O tai reiškia, kad šiandien Lietuvoje veikiantis kino finansavimo ir kino projektų vertinimo modelis yra analogiškas arba labai panašus į bet kurioje kitoje demokratinėje Europos valstybėje veikiantį kino finansavimo modelį.

Kino įstatyme yra įtvirtinta ir valstybės užsakymo sukurti kino filmą samprata. Yra įtvirtintas ir tokio filmo finansavimo principas - tiek 6, tiek 11 įstatymo straipsniai numato, kad tokiam filmui sukurti „Vyriausybė valstybės užsakymui atlikti skiria tikslinį kino valstybinį finansavimą“.

Projekto „Klaipėda, 1923“ kūrėjai galimai siekia tokio filmo statuso ir finansavimo, nes pastaraisiais metais dėl finansavimo neapleidžia politikos formavimą vykdančių valdžios institucijų, siekia jų sprendimų.

Žinoma, tokia įstatymo nuostata dar nė karto nebuvo realizuota, nes politiniai sprendimai dėl filmo sukūrimo sukelia ir tolesnes aršias diskusijas dėl filmo idėjos realizavimo, kūrėjų pasirinkimo, filmo kaštų ir jų pagrindimo. Iki šiol istorijoje turime tik skaudžias patirtis, kai valstybė nesėkmingai bandė spręsti tokias iniciatyvas.